Rizikavo, bet protingai

Protingai rizikuodama „Enerstena“ ir jos vadovas šalies šilumos ūkio įmonėms pasiūlė tai, ko tuo metu nebuvo: pirmiausia – išbandyti biokurą. O supratę, kad lietuviai pakankamai pajėgūs pagaminti kokybiškus biokuro katilus, pradėjo tai daryti. Rizika dar kartą pasiteisino.

Principo „bandyti, o ne laukti“ V. Ramanauskas laikosi iki šiol.

Prieš keletą metų „Enerstenai“ tapus Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma“ nare pašnekovas greičiausiai negalvojo apie tai, jog vieną dieną teks tapti jos prezidentu. Tačiau sulaukęs tokio pasiūlymo sutiko ir dabar planuoja didžiausią per asociacijos istoriją tarptautinę konferenciją.

Studentus užkabino šiuolaikinė šilumos gamybos įranga

Iš Suvalkijos kilęs V. Ramanauskas planavo tapti mediku. Tačiau baigęs mokyklą persigalvojo ir įstojo į Kauno technikos universitetą studijuoti mechanikos.

„Tuo metu dauguma jaunų žmonių keliavo į Lenkiją ir „dirbo“ turguose. Todėl jau vien mano sprendimas kažkur stoti buvo neįprastas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Renkantis specializaciją gabus ir iniciatyvus studentas klausė ne tik savo proto, bet tarėsi su dėstytojais, dekanu ir prodekanu. „Man labai pasisekė, nes studijuojant sutikau tokius mokslininkus, kurie, matydami situaciją tuometinėje Lietuvoje (po Tarybų Sąjungos griūties Lietuvoje nebeliko daugelio pramonės įmonių, taigi ir darbų šioje srityje) mums, studentams, sakė paprastai: „Lietuva yra tokioje klimatinėje zonoje, kad šilumos tikrai reikės. Taigi kažkokio darbo bus“. Jie patarė stoti į Šilumos ir atomo energetikos katedrą. Taip mes su keliais kursiokais ir padarėme“, – pasakojo V. Ramanauskas, šioje katedroje baigęs ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas.

Dėstytojai doc. dr. Valdas Lukoševičius, doc. dr. Kęstutis Buinevičius, doc. dr. Juozas Gudzinskas, prof. Gintautas Miliauskas buvo pirmieji, kurie žingeidžius studentus supažindino su biomasės panaudojimo galimybėmis, kondensaciniais ekonomaizeriais bei kita šiuolaikine šilumos gamybos įranga.

„Jie domėjosi vakarietiška technologija, nes suprato, kad Lietuva su senomis technologijomis ilgai neišgyvens. Siekė, kad centralizuoto šilumos tiekimo sistemos negriautų, bet modernizuotų. Tokios idėjos studentus kabino“, – šiltai savo dėstytojus prisiminė V. Ramanauskas.

Daro taip, kaip tuo metu geriausia 

Baigęs mokslus pašnekovas įsidarbino pagal profesiją. „Tuo metu paskyrimų jau nebuvo. Kurso draugai įsidarbino kas kur – kai kas pagal specialybę, kiti nuėjo ten, kur moka pinigus, nes reikėjo gyventi, išlaikyti šeimas. Man pasisekė, nes nuo pirmojo ne studentiško rugsėjo pradėjau dirbti pagal specialybę“, – pasakojo V. Ramanauskas. Jo darboviete tapo bendrovė „Ekotermijos servisas“, viena iš didžiausių pramoninių katilinių statybos bei aptarnavimo įmonių Lietuvoje. Dirbdamas joje pirmą kartą susimąstė apie nuosavą verslą.

„Jauniems žmonėms nebūdinga planuoti. Sakyčiau, gal ir gerai. Aš esu iš tų žmonių, kurie taiko į situaciją ir daro taip, kaip tuo metu geriausia“, – kalbėjo V. Ramanauskas. Kaip tik tokia, palanki situacija, susiklostė prieš 15 metų, kada pirmosios Lietuvos įmonės pradėjo galvoti apie tai, kaip modernizuoti energijos gamybą, taip pat, kaip sumažinti savo sąnaudas šioje srityje.

„Kaip viskas prasidėjo? Iš tiesų tai buvo įdomi situacija. Klaipėdoje veikusi įmonė „Pajūrio mediena“ turėjo katilinę, kuri tiekė dalį energijos miestui, kitą dalį naudojo sau. Tuo metu biokuras buvo atlieka, sandėliuojama įmonės teritorijoje. Pastatę katilinę jie pradėjo „atliekas“ utilizuoti. Tuo pačiu pasigamina šilumos sau ir miestui. Pirmieji katilai buvo daromi ekonomiški, negalvojant apie naudingumą (naudingą veiksmą), atmosferos taršą. Tačiau „Pajūrio medienos“ vadovai ne tik verslą vystė, bet ir buvo atsakingi. Todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip sumažinti taršą ir kreipėsi į įmonę, kur aš tuo metu dirbau. Kadangi ieškojo būdų, kaip išvalyti dūmus, nukreipė pas mane. Aš pasiėmiau savo magistrinio darbo tezes ir išvažiavau į Klaipėdą“, – seną istoriją pasakojo „Enerstena“ generalinis direktorius.

Su magistrinio tezėmis – pas klientą

V. Ramanauskas prisiminė, kad jo magistro darbo tema daug kam buvo juokinga. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ji puikiai pritaikoma Lietuvoje. Būtent savo magistrinio darbo tezėse pašnekovas rado sprendimą, kurį pasiūlė „Pajūrio medienai“ – valyti dūmus vandeniu ir tuo pačiu gaminti šiluminę energiją tokiame įrenginyje, kuris moksliškai vadinamas kondensaciniu ekonomaizeriu. Kadangi patirties šiame veiklos lauke lietuviai neturėjo, diegti naują technologiją pasikvietė skandinavus. Tačiau bendradarbiavimas nebuvo ilgas – prie aukštų standartų pripratę užsieniečiai nusprendė, jog negali garantuoti, ar įrenginys veiks tinkamai, todėl išvyko iki galo nebaigę projekto.

„Likę su tokia „problemėle“ „Pajūrio medienoje“ pradėjome eksperimentuoti. Į įmonę pritraukiau savo grupės draugą Nerijų (Nerijus Rinkevičius – technologijų vystymo ir projektavimo departamento direktorius – aut. past.). Pradėjome konstruoti savo, pritaikomą Lietuvos rinkai įrenginį, kuris sėkmingai veikė“, – pasakojo V. Ramanauskas.

Ne vadovas, bet šturmanas

Ar sėkminga pirmoji patirtis ir buvo tas stimulas, po kurio atsirado „Enerstena“? Tik iš dalies. „Norėjosi sukurti tokią bendrovę, kuri galėtų imtis sudėtingesnių darbų, ir suteikti jauniems Lietuvos inžinieriams galimybę įrodyti savo vertę bei prisidėti prie bendro šalies ūkio kėlimo, sukuriant Lietuvoje naują pramonės sritį“, – sakė „Enerstena“ generalinis direktorius V. Ramanauskas.

2002 metais pradėję veiklą nuo kelių darbuotojų, šiuo metu jie gali didžiuotis maždaug 300 žmonių kolektyvu.

„Su kai kuriais kolegomis kartu dirbame 8-12 metų. Nesu jų kapitonas, greičiau šturmanas, sukiojantis vairą į vieną ar kitą pusę. Mes neriame į pramonės gamybą, kartais nežinodami, kas mūsų laukia, todėl visų pasiūlymai svarbūs“, – savo vadovavimo stilių apibūdino generalinis įmonės direktorius.

V. Ramanauskas didžiuojasi nuveiktais projektais: „Pirmasis mūsų pagamintas ekonomaizeris Plungėje iki šiol be jokios avarijos dirba. Tuoj bus dešimt metų“.

Pastebėti ir išnaudoti tinkamas progas

Per tuos metus „Enerstena“ augo ir plėtė siūlomas paslaugas: įmonė yra sukūrusi savą technologiją, įsteigė mokslo ir tyrimų centrą, stiprius gamybos ir eksploatacijos padalinius. Visa tai leidžia pasiūlyti klientams efektyviausius sprendimus: „Enerstena“ projektuoja ir gamina biokuro katilus, kondensacinius ekonomaizerius, pakuras ir kitą technologinę biokuro katilinių įrangą. Įmonės devizas „Nuo idėjos iki rakto“ pasako jos esmę – užsakovai iš „Enerstenos“ gali tikėtis tokių paslaugų, kokių pageidauja.

„Aiškaus plano, ką dar galėtų daryti „Enerstena“, neturiu. Įmonės veikloje vadovaujuosi tokiais pačiais principais, kaip savo asmeniniame gyvenime. Jei paklaustumėte, ar kada nors keisiu veiklos sritį, nesakyčiau „ne“. Vadovaujuosi principu „geriau pabandyti“. Jei yra bent viena priežastis padaryti, aš darysiu. Nes nebandęs, vėliau gailėsiuosi. Džiaugiuosi, kad turiu komandą, kuri nesako, jog nedarys. Kai klausiu, ar įmanoma, jie man sako „bandysim“. Nemeluoja į akis, neužtikrina, kad viskas pavyks. Tiesiog, bando“, – kalbėjo V. Ramanauskas.

Noras išnaudoti visas pasitaikančias galimybes greičiausiai ir lėmė įmonės sėkmę. Kaip pasakojo V. Ramanauskas, praktiškai visi nauji dalykai, kuriuos pradėjo daryti „Enerstena“, atsirado susidarius palankioms situacijoms.

„Pavyzdžiui, matėme, kad Lietuvoje pradėjus statyti, atnaujinti katilines, gaminti biokuro įrenginius reikia labai greit. Dirbama dviem pamainomis, užsakovų terminai nuolat trumpėja. Klaidų išvengti nepavyks, nors ir stengiamės. Ką tai reiškia? Kad reikia eksploatacijos tarnybos. Į ją surenkame pačius geriausius žmones ir sakome, kad „jūs būsite greitoji pagalba“. Prireikus jie važiuoja, keičia detales, taiso, kad viskas veiktų. Tačiau ta tarnyba ne tik taiso, bet ir renka informaciją, kurią teikia mūsų konstruktoriams-gamintojams. Taigi informacija būna panaudojama gamybai. Laikui bėgant teikti „greitąją pagalbą“ eksploatacijos tarnybai reikia vis mažiau. Dabar ji dažniausiai teikia serviso paslaugas“, – sakė pašnekovas.

Turi ambicijų tapti gerai žinomi užsienio rinkose

Sėkmingai įsuktai „Enerstenos“ veiklai reklamos nebereikia. Užsakymų tiek, kad bendrovė vos spėja suktis. Tačiau sustoti šioje vietoje nei V. Ramanauskas, nei jo kolegos nežada. Jų tikslas – kad „Enerstena“ būtų žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Latvija, Lenkija, Čekija, Prancūzija – tai tik maža dalis šalių, kurias žvalgė ir kuriose projektų turi ar ruošia lietuvių įmonė. Todėl nesunku patikėti, jog dar vieno dešimtmečio neprireiks ir „Enerstenos“ gaminiai bus sėkmingai naudojami nemažoje dalyje Europos.

„Man atrodo, kad įmonę reikėtų laikyti pripažinta, kai ji bent 90 proc. savo gaminių eksportuoja ne į vieną šalį. Norėtųsi, kad mūsų įmonė turėtų vardą ir būtų pripažinta dėl eksporto ne tik Lietuvoje. Tai išreklamuoja šalį, duoda įdomaus darbo mūsų įmonės darbuotojams“, – sakė V. Ramanauskas.

Asmeninis tikslas – pabaigti disertaciją

Pasiekus šį tikslą „Enerstenoje“ galimos permainos. Mat tuomet įmonės generalinis direktorius galėtų prisiminti vieną iš savo tikslų – baigti doktorantūros studijas.

„Turiu planą 2020 metais įmonės vairą perduoti kitam vadovui. Tada galėčiau užbaigti doktorantūros studijas. Į jas buvau įstojęs, bet dėl verslo, atsiradusios šeimos, turėjau padaryti pertrauką. Tačiau, kaip ir sakiau, nemėgstu nebaigtų darbų. Norėčiau grįžti į studijas ir per kelerius metus pabaigti. O paskui, nežinau. Kai pailsi, viskas kitaip atrodo. Nemėgstu monotonijos, tad kad ir kur būčiau, ten bus judesys“, - šypteli pašnekovas.

Tapo asociacijos „Litbioma“ prezidentu

Artimiausiu metu laiko studijoms V. Ramanauskas tikrai neturės, nes prie generalinio direktoriaus bei šeimos galvos pareigų prisidėjo ir „Litbioma“ prezidento postas. Kaunietis šių pareigų ėmėsi atsakingai: jau planuojama, kad lapkričio 4 dieną Vilniuje vyks didžiulė tarptautinė konferencija, kurioje biomasės energetikos klausimais pasisakys keliolika pranešėjų – mokslininkų, verslo atstovų, politikų – iš įvairių šalių. Be to, pasiūlė naujovę – asociacijoje įsteigta mokslininkų ekspertų taryba.

Savo versle mokslo žinias puikiai pritaikantis V. Ramanauskas tiki, kad ši taryba asociacijoje „Litbioma“ nebus tik „dėl grožio“.

„Ateityje jie galėtų patarti įvairiais klausimais, kuriuos asociacija sprendžia. Tarybą sudaro 9 mokslo įstaigų atstovai, todėl jie kompetentingi skirtingose srityse. Mokslininkai yra žmonės, kuriems svarbi idėja. Verslininkams – dažniausiai pinigai. Mano pozicija – turėti šalia mokslo atstovus, su kuriais prieš kažką darant galima pasitarti ir išgirsti jų nuomonę, paremtą mokslo faktais, kitų šalių patirtimi“, – sakė V. Ramanauskas, bendrovės „Enerstena“ generalinis direktorius ir asociacijos „Litbioma“ prezidentas.

Fotogalerijoje – bendrovės „Enerstena“ nuotr.