Gyvenamojo būsto įsigijimas yra, neabejotinai, vienas reikšmingiausių veiksmų asmens gyvenime. Įsigytas gyvenamasis nekilnojamasis turtas (NT) atsiliepia ne tik gyvenimo kokybei ateityje, tačiau ir lemia ženklias šeimos finansines išlaidas. Yra įprasta, kad prieš sudarant notarinę NT pirkimo-pardavimo sutartį, pirkėjas ir pardavėjas sudaro paprastos rašytinės formos preliminariąją NT pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis, ateityje sudaryti pagrindinę notarinę sutartį, kuria ir bus perleidžiamas būstas. Deja, situacijos praktikoje žymi, kad pirkėjai neretai pernelyg atlaidžiai žiūri į preliminariosios sutarties turinį, dėl ko patiria neplanuotų išlaidų ar netgi yra priversti savo svajonių būsto neįsigyti, sumokėdami netesybas pardavėjui.

Pirkėjai, prieš pasirašydami preliminariąsias NT pirkimo-pardavimo sutartis, turėtų aiškiai suprasti, kokios paskirties patalpas įsigyja. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas statybos teisinius santykius, atitinkamai nustato specialius techninius bei higienos reikalavimus, taikytinus kiekvienai pastatų bei patalpų rūšiai. Akivaizdu, kad reikalavimai gyvenamosios paskirties patalpoms, kurios yra pritaikytos nuolat gyventi bet kokio amžiaus gyventojams, yra griežtesni nei reikalavimai administracinės, gamybos (kūrybinėms dirbtuvėms – loftams) ar poilsio paskirties patalpoms. Pavyzdžiui, gyvenamosios paskirties patalpose, lyginant su negyvenamosios paskirties patalpomis yra numatytas didesnis langų plotas bei tiesioginių saulės spindulių patekimo į patalpas (insoliacijos) laikas, aukštesni reikalavimai apsaugai nuo triukšmo, didesnis automobilių statymo vietų skaičius prie pastato ir pan. Tai reiškia, jog detaliai neišsinagrinėję dokumentų ir įsigiję būstą, kuris priskirtas administracinėms ar poilsio patalpoms, galbūt, gausite ir žemesnę patalpų kokybę.

Pirkėjas, norėdamas būti tikru, kad įsigyjamas būstas atitinka visus gyvenamiesiems namams bei gyvenamosios paskirties patalpoms taikytinus reikalavimus, turėtų įsitikinti, kad preliminarioji sutartis numato, būtent, būsimą gyvenamosios paskirties patalpos – buto – įsigijimą, o butas yra gyvenamajame pastate. Jeigu objektas jau yra pastatytas ir įregistruotas viešame registre, informacija apie patalpos ir pastato paskirtį yra kaupiama Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, iš kur yra pasiekiama kiekvienam vartotojui.

Visgi, jeigu preliminariojoje NT pirkimo-pardavimo sutartyje ateityje įsigyjamas objektas yra įvardijamas kaip gyvenamosios paskirties patalpa – butas, o atvykus sudaryti pagrindinę notarinę NT pirkimo-pardavimo sutartį, paaiškėja, kad objektas yra kitokios paskirties, pirkėjas turi teisę atsisakyti sudaryti tokią pirkimo-pardavimo sutartį. Atitinkamai, pirkėjas turi teisę reikalauti pardavėjo grąžinti pirkėjo sumokėtą avansinę įmoką, reikalauti sumokėti netesybas (baudą), jeigu tokia yra numatyta preliminariojoje sutartyje, bei reikalauti iš pardavėjo atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius, viršijančius pagal sutartį mokėtinas netesybas.