Visiškai suprantu gyventojų rūpestį: pirkdami butus jie gauna iš investuotojų pažadą, jog plėtra aplink nebus vykdoma. Bus parkas. O po kiek laiko prieš langus išdygsta gyvenamieji namai – tai yra tipinis nesąžiningo investuotojo elgesio pavyzdys.

Civilizuotose Europos šalyse tam ir yra daromi detalieji kvartalų planai – tai yra urbanistinis planavimas. Pas mus šiandien tai išnaikinta kaip sąvoka ir kaip procesas.

Jeigu kvartale yra urbanistinis planas, kuriame išspręsti tiek funkciniai, tiek aukštingumo, tiek susisiekimo klausimai, tokio rajono gyventojas yra apsaugotas nuo nežinomybės, kaip gi vystysis jo gyvenamoji aplinka. Jis apsaugotas praktiškai vienos kartos laikotarpiui, kokiems 50 metų.

Žmogus žino, kad jei situacija ir keisis, tai keisis pagal planą.

Tokiu atveju gali prognozuoti savo gyvenamąją aplinką ir kitus procesus. Taip pat šis kelias leidžia subalansuoti visų interesus.

Investuotojas savo ruožtu iš karto žino, kokių lūkesčių jis gali turėti, ką jis ten gali pasistatyti. Gyventojai žino, kad prieš jų valią šalia neatsiras koks nors pastatas, kuris neigiamai paveiks jų turimo nekilnojamojo turto vertę.

Lietuvoje kol kas į tai žiūrima labai liberaliai. Verslininkai mano, jog savo sklypą turi išnaudoti maksimaliai. Jie retai galvoja apie miestą, visuomenės poreikius.

Gyventojams patarčiau tiesiog domėtis, koks yra planas rajono, kuriame jie gyvena. Ir tikėtis, kad verslininkai jo nepakeis.

Jei jau norės keisti – vis tiek būtinos viešinimo procedūros. Jų metu turi būti daugiau mažiau suderinti ir NT vystytojų, ir gyventojų interesai.

Žinoma, yra dvi medalio pusės. Jei gyventojai nusipirkę butą pareiškia: geriau, kad čia aplink išvis niekas nevyktų – mieste taip negali būti. Mes dar vis nemokame gyventi miestuose.

Beje, galime kalbėti ne tik apie vaizdo užstatymą: infrastruktūros keitimas, kai, pavyzdžiui, išnyksta visuomeninės paskirties pastatas ir šalia atsiranda komercinės, pramoninės paskirties objektas – tokie pokyčiai taip pat pablogina žmogaus gyvenimo kokybę.

Mes dažnai matome, kai teritorijų planavimo dokumentuose yra teritorijų, numatytų infrastruktūrai ar visuomeninėms reikmėms, tačiau jos labai greitai tampa komecinės arba gyvenamosios paskirties teritorijomis. O kas pas mus šiandien gali ginti viešąjį interesą? Labai ribotas subjektų skaičius.

Ką daryti gyventojams? Visų pirma – domėtis, pasidomėjus – viešinti, tada – aktyviau dalyvauti priimant sprendimus.

Kadangi planavimas mūsų šalyje taip nuvertintas ir nustumtas į šalį, jis prarandą pačią savo funkciją. Visų pirma planuotojai negali deramai vystyti miestų, o gyventojai – prognozuoti savo gyvenamosios aplinkos.

Koks šioje srityje architekto vaidmuo? Pripažinkime – sklypo paskirties pakeitimas be architekto dažniausiai netgi neįmanomas. Kad ją pasikeistų pats užsakovas – labai reti atvejai.

Taigi paties architektų „cecho“ problema: rinkoje architektų daug, jie stengiasi gauti kuo daugiau darbo, vyksta įtempta konkurencinė kova. Todėl, atvirai pasakius, šiandien architektai dažniau pataikauja privatiems interesams, nei atsižvelgia į visuomeninius poreikius.

Galima pavadinti, jog tai etikos, ar architekto vidinio požiūrio į visuomenę, į aplinką, dalykas.

Šiandien matome, jog paprastai architektai pagal užsakovo pageidavimą projektuoja maksimaliais parametrais. Be aukštingumo, tankumo parametrų turi būti dar ir kompozicija. Retas architektas imasi tos sunkios misijos: užsakovui įrodyti, jog ne verslas svarbiausia, jog su mažesniais kvadratais, tačiau geriau suplanuotu pastatu galima sukurti kokybiškesnį galutinį produktą. Daugelis architektų tuo neužsiima – tiesiog daro pagal maksimalius parametrus.

Pasaulyje įprasta, jog stambūs projektai sulaukia kokybinio įvertinimo. Už tai paprastai atsakingi vyriausieji miesto architektai. Jie gali pasakyti, jog maksimalių parametrų namai jau pažeidžia viešąjį interesą. Žinoma, čia įsijungia ir skonio dalykai: gražu–negražu.

Todėl kuriamos tarybos. Į jas įeina architektai, specialistai, paveldosaugininkai. Tokios tarybos gali vertinti projektus, tuomet jau viena bendra nuomonė subalansuojama iš kelių: ekspertų, gamtosaugininkų, paveldosaugininkų, atsiranda daugiau objektyvumo. Ekspertinis vertinimas pasaulyje jau yra plačiai paplitęs – dažnai kreipiamasi į šias tarybas.

Tokį mechanizmą Lietuvoje irgi bandoma įvesti: ne visi miestų vyriausieji architektai tuo naudojasi, tačiau bent jau Vilniuje, Kaune yra atvejų, kai projektai tarybos pritarimo negauna.

Kokią galią turi tarybos žodis? Tai rekomendacinis pasiūlymas. Tarsi patvirtinimas, kad tokiam projektui visuomenė nepritaria.

Kol kas tokiomis tarybomis kai kurie miestai naudojasi, kai kurie – ne. Kai kur tarybas sudaro savivaldybių įmonių nariai, kitur jos įstegiamos profesiniu pagrindu. Kol kas dar tik ruošiama įstatyminė bazė tokių tarybų sukūrimui.

Vyksta intensyvios diskusijos: ar tarybos sprendimai turėtų būti privalomojo pobūdžio? Dažniausiai ir pasaulio praktikoje tų tarybų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Tačiau remiantis demokratiniu principu į juos visuomet atsižvelgiama. Nes savivalda yra renkamas darinys ir jei ji nekreiptų dėmesio į tarybos rekomendacijas, tai būtų pavyzdys, kad renkama valdžia nekreipia dėmesio į žmones, piliečius, tuos, kuriems jie tiesiogiai turi dirbti.

Todėl pasaulyje šių tarybų pasiūlymai priimami kaip būtinybė. Ir toks mechanizmas puikiai veikia. Mūsų šalyje dar nesuvokta, kaip šiuo „įrankiu“ naudotis. Prie mūsų miestų savivaldybių tokios tarybos veikia dvišalių sutarčių pagrindu.

Tačiau pamažu pastebime, kaip į šiuos pastatus įsitraukia bendruomenės – pažvelkite: Užupio bendruomenė, Žvėryno bendruomenė (aktyviai kovoja prieš jų netenkinančių statinių projektus, – red. past.)

Ekspertų taryboms netrukus bus suteiktas dar vienas įrankis – mechanizmas, kuris gali užtikrinti visuomenės dalyvavimą, projektavimo viešinimas.