Mano požiūriu, sudarant verslo sutartis, daugiau lemia užsakovo žinomumas, patirtis kartu įgyvendinant vieną ar kitą projektą, korektiškumas bei mokumas. Daugeliu atvejų, ypatingai dirbant su kai kuriomis valstybinėm institucijomis, taipogi su privačiais investuotojais, stipriai vėluoja mokėjimai už atliktus darbus. Statybininkui užsakovo mokumas yra labai svarbus – statybininkas nėra bankas, kuris galėtų teikti užsakovui ilgalaikes paskolas. Todėl prieš sudarydamas sutartis, stengiuosi susirinkti kuo daugiau informacijos apie projektą ir užsakovą. Man svarbu, kad darbus atliktų kokybiškai, laiku ir, aišku, kad atgaučiau pinigus už atliktus darbus.

Apsisprendžiant, ar pasirašyti sutartį su užsakovu, faktas, kad pažįstu savininkus ar vadovus, lemia apie 70 proc., nes tuomet žinai jo mokumą ir profesionalumą bei požiūrį į bendrai ketinamą vykdyti veiklą. Asmeninės pažintys, kai kuriais atvejais padeda išvengti konfliktinių situacijų – žinant kad žmogus geras pažįstamas, bet turės sunkumų atsiskaitant – dažniausiai atsisakau nuo siūlomų darbų. 

Santykiuose su pavaldiniais stengiuosi išlaikyti šiltus ir geranoriškus santykius. Bet neskirstau į gimines, draugus ar „ darbuotojus iš gatvės“ – reikalauju iš visų vienodai. Apsisprendimą priimti darbuotoją ar ne, lemia kvalifikacija, sąžiningumas ir lojalumas. Vadovaujuosi principu „geras žmogus – ne specialybė“. Už įmonės ribų galime bendrauti kaip broliai, bet darbe tampam darbuotojais, siekiančiai bendro tikslo.

Informacija žiniasklaidoje daro šiokią tokią reikšmę, ypatingai, jeigu žmogaus nepažįstu. Jeigu apie jį pasirodo neigiama informacija, tai mano sprendimams tikrai daro įtakos. Tada papildomai klausi, ieškai bendrų pažįstamų. Sprendimus veikia ir užkulisinės kalbos.

Užsienyje įprasta paremti įvairias organizacijas. Pats tai nuolat darau, bet neseniai „apdegiau nagus“. Žmogus apsimetė, kad renka pinigus silpnaregiams, ateidavo laikas nuo laiko ir prašydavo nedidelių sumų, 300-500 litų. Viskas lyg gerai, oficialiai tokia organizacija yra, todėl jį remdavau. Prieš porą savaičių per televiziją pamačiau pažįstamą veidą ir išgirdau, kad žmogus kaltinamas – iš fondo pasisavinęs lėšas. Negana to, neseniai skambino ir vėl prašė pinigų. Šiaip daug ką paremiu. Tikrai yra organizacijų, kurios veiklą vykdo ir pinigai panaudojami tikslingai, bet po tokio atvejo pradedi abejoti, ar Lietuvoje verta ką nors remti. Man nėra gaila tų pinigų, bet skaudu, kad prisidengęs kitų žmonių negalia apgaudinėja ir vilioja pinigus. Manau, yra ir kitų būdų užsidirbti. Tokiais dalykais prisidengti nėra korektiška.