Ši problema tęsiasi nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Dar 1994 metais pateikiau įstatymą dėl atsiskaitymo su žemdirbiais už patiektą žemės ūkio produkciją. Tačiau ir šis įstatymas nelabai veikė, buvo daugiau gąsdinimo priemonė. Noras dalyvauti konkurencijoje lemia vėlavimą atsiskaityti ir to toleravimą iš abiejų sandorio pusių. Manau, kad šios problemos egzistuos tol, kol komercinių sandorių pusės principingai nesilaikys sutarčių sąlygų.

Šiuo metu susiklosčiusi situacija nėra normali: viešojo pirkimo sutartis įstaigos sudarinėja neturėdamos pakankamai lėšų. Pradeda statybas, bet neinformuoja statybininkų, kokiai statybų apimčiai pakaks jų turimų išteklių. Šiuo atveju, manau, kad noras dalyvauti konkursuose yra didesnis nei principingas reikalavimas laikytis sutartinių įsipareigojimų. Be to, labai nedaug kas ginčija nesąžiningų sąlygų įtraukimą į sutartis, o tai irgi yra konkurencinė kova ir noras laimėti konkursus. 

Manau, įstatymų tikrai pakanka, kad sandorių šalys galėtų ginti savo interesus. Valstybinės institucijos nėra pajėgios sukontroliuoti komercinių sandorių subjektų, jei jie patys vieni kitų neskundžia ir su tuo taikstosi.

Visos paslaugos turi būti atliktos laiku ir apmokėtos pagal sudarytas sutartis. Jei jų nesilaikoma, turi būti abiejų pusių numatytos sankcijos, ir už ne laiku atliktas paslaugas, ir už pavėluotus mokėjimus. Nes ir paslaugos, ir pinigai, ir laikas turi savo kainą. Sumokėjus baudas ar delspinigius, padarytą žalą įstaigai būtų galima išieškoti iš atsakingų vadovų.