Kai mato juodą arba baltą, renkasi mažiau rizikingus produktus

Pasak P. Avižinio, vieni žmonės investavimo sprendimus priima vadovaudamiesi skaičiais, jų analize, atidžiai išnagrinėję grafikus ir visą kitą turimą informaciją. Kiti investuodami dažniau linkę pasikliauti savo patirtimi arba intuicija. Tačiau tam, kokius investavimo produktus – rizikingus ar labiau nuspėjamus – žmogus bus linkęs rinktis, labai priklauso ir nuo jo tolerancijos neapibrėžtumui.

„Žmonės, kurie investuoja į rizikingus produktus, paprastai pasižymi didesne tolerancija neapibrėžtumui, t. y. jie pakankamai gerai jaučiasi neaiškiose, neapibrėžtose situacijose, kuriose turi pakankamai nedaug kontrolės“, - sako valdymo konsultacijų bendrovės vadovas.

Tie, kurie įprastame gyvenime siekia kuo daugiau aiškumo, kontrolės, nori tikslių atsakymų, pasak P. Avižinio, dažniau rinksis labiau nuspėjamus investavimo produktus, nors jie ir pasižymės mažesne investicine grąža. Tokius produktus taip pat bus linkę rinktis žmonės, kurių nerimastingumas gana aukštas.

SEB Baltijos šalių tarnybos Taupymo ir investavimo padalinio vadovo Gedimino Milieškos teigimu, šis poreikis kontroliuoti situaciją, gali pakišti koją investavimo sėkmei. „Tada, kai išsikelti teisingi investavimo tikslai, pasirinkta tinkama rizika ir investavimo terminas, viskas, ką reikia daryti – laikytis iš anksto numatyto plano. Poreikis imtis perdėtos kontrolės gali gimti iš nesaugumo jausmo ir lemti aktyvų, beprasmį prekiavimą, atnešantį mažą grąžą“, - sako G. Milieška.

Svarbu greiti, bet ne skuboti sprendimai

Pasak investavimo ekspertų, dažniausios investuotojų klaidos yra susijusios su impulsyvumu, nekantrumu.

„Tie, kas nebėra naujokai investavimo pasaulyje, žino, kad čia svarbu mokėti greitai priimti spendimus. Tačiau greiti sprendimai jokiu būdu nėra skuboti – jie turi atitikti ilgalaikius investavimo tikslus“, - sako P. Avižinis.

Būtent impulsyvumas, nekantrumas lemia neapgalvotus investavimo sprendimus. „Būna, kad investuotojai per daug aktyviai, per dažnai stebi investicijų vertės pokyčius, tad juos apima noras tuoj pat kažką daryti ir jie negali išlaukti tiek, kiek reikia tam, kad investicija atneštų tinkamą gražą. Arba, pavyzdžiui, investuotojai sprendimus priima remdamiesi trumpo praeities laikotarpio rezultatus, taigi akcijas nusiperka tada, kai jų vertė būna pakilusi, o parduoda tada, kai jų vertė jau ilgą laiką būna sumažėjusi“, - pastebi G. Milieška.

Dalis investuotojų elgdamiesi impulsyviai skiria per mažai dėmesio savo sprendimų įvertinimui. „Gan dažnai investavimo sprendimas priimamas remiantis tuo, kad kažkas kitas taip darė, apie tam tikrą investiciją pasirodė geras straipsnis, pamirštant, kad kiekvienas investuotojas turi skirtingus investicinius tikslus, yra veikiamas skirtingų aplinkybių. Reikia skirti pakankamai dėmesio, kad suprastumėte, kur investuojate, kiek ši investicija jums kainuoja, o ne pirkti viziją ir viltį“, - sako G. Milieška.

Pakišti koją gali ir atidėliojimas

Taip pat investavimo sėkmei neigiamos įtakos gali turėti ir žmogaus polinkis atidėlioti sprendimų priėmimą ir jų vykdymą.

„Įsivaizduokite, kad portfelį jums reikia papildyti mažai žinoma akcija. Jūs kurį laiką delsiate abejodamas, ar ją įsigijęs nepatirsite nuostolio. Galų gale įsigyjate ir matote, kad jos vertė krenta, tačiau nuostolingos akcijos neparduodate. Kodėl? Visa tai vyksta dėl natūralaus polinkio atidėlioti sprendimus ir jų priėmimą“, - sako P. Avižinis.

Pasak jo, priimdami sprendimus investuotojai turi išmokti pripažinti nuostolį. Nors akcijos – kintančios vertės turtas, o ne fiksuota pinigų suma, – tačiau reikia suprasti, kad neparduota nuostolinga akcija nėra vien popieriniai nuostoliai. Juk pardavęs tokią akciją investuotojas turės mažiau pinigų nei prieš ją įsigydamas.

Taip pat dauguma investuotojų nori pasilikti galimybę susigrąžinti prarastus pinigus. Taigi patyrę nuostolių jie pripažįsta, kad pinigus reiktų investuoti protingiau, tačiau ir toliau delsia nuostolingas akcijas parduoti. Juk pardavę jas jie galutinai neteks galimybės atgauti prarastus pinigus tuo atveju, jei akcijų vertė pradėtų augti.

Svarbu adekvatūs lūkesčiai ir nuoseklus planas

„Daugelis pasakojimų apie investavimą – sėkmės istorijos tų žmonių, kurie investuodami uždirbo daug daugiau nei kiti. Klausantis tokių istorijų gali susidaryti įspūdis, kad uždirbti daugiau nei rinkos vidurkį yra normalu“, - sako P. Avižinis.

Pasak jo, toks iškreiptas vaizdinys gali turėti įtakos ir investuotojų elgsenai. Siekdami kuo daugiau uždirbti jie gali pradėti daugiau (ir nebūtinai racionaliau) prekiauti. „Žinoma, intensyviai prekiaujant gali ir pasisekti, tačiau teisingiausia būtų pripažinti, kad investuojant uždirbti vidutinę rinkos grąžą yra puiku. Geriau prekiauti rečiau, tačiau labiau apgalvotai“, - sako „OVC Consulting“ vadovas.

Jam pritaria ir G. Milieška. „Klaidinga manyti, kad visos investicijos turi būti pelningos ir pervertinti savo jėgas investuojant daugiau ir dažniau nei numatyta pradiniame investavimo plane. Aklai siekiant vis didesnės ir didesnės investicijų grąžos, galų gale prisiimama per didelė rizika ir investuotojo laukia nusivylimas“, - sako G. Milieška.

Pasak jo, sėkmingas investuotojas turi būti susidėliojęs investavimo planą, kuriame nurodytas aiškus tikslas, investavimo laikotarpis, norima uždirbti grąža ir galima prisiimti rizika. Tuomet vykstant svyravimams rinkose, galima objektyviai pasitikrinti, ar sudėliotas planas yra tinkamas

Taip pat, jo teigimu, kiekvienas sėkmingas investuotojas gali pateikti pakankamai objektyvių argumentų, kodėl įsigijo vieną ar kitą investiciją. „Didžiausias skirtumas tarp profesionalių investuotojų ir mėgėjų yra tas, kad profesionalai nuolat vertina, kokia tikroji jų investicijos vertė. Jei ji mažesnė nei rinkos vertė, šią investiciją parduoda, jei didesnė – perka. Tuo tarpu investavimo mėgėjai apie investavimo rezultatus sprendžia atsižvelgdami į tai, už kiek įsigijo tam tikrą investiciją“, - sako G. Milieška.