Mokinių blaškymasis prasideda todėl, kad tik vyresnėse klasėsė jie susimąsto, ką nori daryti toliau. Norisi būti ir tuo, ir anuo. Gal tada ir technologijos patraukia, bet kažkada renkantis profilį nebuvo pasirinkta kažkas iš tiksliųjų dalykų. Mums norėtųsi vaikui nuo pačių pradžių parodyti, kad jeigu jį domina technologijos, negalima pamiršti matematikos, gamtos mokslų.

Taip, techninės specialybės didžia dalimi yra sudėtingesnės už humanitarines. Todėl tiesiog nedovanotina klaida daroma tada, kai jauni žmonės sistemingai atbaidomi nuo tam tikrų mokslų.

Be jokios abejonės, techninių dalykų mokytis yra šiek tiek sudėtingiau. Daugeliui žmonių tikslieji dalykai net asocijuojasi su kažkuo sunkiu. Gal tai nulemia ir mokymo būdas. Ta mokymo forma, kuri pas mus pasirinkta, yra gana statutinė. Tave verčia kalti.

Galų gale, netgi ta pati lygiava, kuri šiuo metu veikia mokyklose, lėčiau besimokantiems nepalieka galimybės pamėgti matematikos, fizikos ar chemijos. Jeigu žmogus nespėja, jam pasivyti beveik nėra šansą. Vaikams tampa netgi atgrasu mokytis tiksliųjų dalykų.

Pas mus vis dar yra ir labai daug stereotipinio mąstymo, susijusio su inžinerinėmis specialybėmis. Jį savo vaikams dažniausiai įskiepija tėvai. Kažkada jie matė senas gamyklas, kuriose technologijos buvo archaiškos, o darbas sunkus.

Šiandien technologijos jau stipriai pasikeitusios. Įrengimai robotizuoti, šiuolaikinės staklės mažai kuo skiriasi nuo paprasto kompiuterio. Todėl kompiuterinis raštingumas dirbantiems prie staklių yra esminis įgūdis. Apie visa tai dar labai mažai kalbama.