Aišku, tokias specialybes pakankamai sudėtinga studijuoti. Visgi ten reikia ir braižybos, techninių dalykų. Inžinerinės specialybės tokios jau yra. Kitas dalykas, kad atlyginimai inžinerijoje yra laipsniški, o ne šuoliški. Atlyginimas kyla priklausomai nuo įgūdžių. Tol, kol pasieksi įmonės specialistui mokamo atlyginimo dydį, gali praeiti kokie dveji ar treji metai.

Likęs ir dar tas sovietinis inžinieriaus įsivaizdavimas. Gal čia tėvai, kurie tada dirbo fabrikuose, skiepija vaikams tokį požiūrį. Atsieit, ką tu ten dirbsi prie tų staklių visas murzinas ir tepaluotas. Tačiau taip sako tik tie, kurie nėra matę šiuolaikinių gamyklų. Jie dar išsivaizduoja, kad darbuotojai stovi prie sunkių staklių, o į visas puses tykšta drožlės.

Dabar inžinieriaus darbas yra intelektualinis. Jį galima dirbti ir su visiškai baltutėliu chalatu. Aišku, tam būtinas ir pasiruošimas. Paprastas tekintojas gali būti paruošiamas per mėnesį. Tačiau specialistui paruošti jau reikia gerų metų.

Manau, kad jau mokykloje reikėtų pradėti rodyti, kaip vyksta darbas gamyklose, kad čia viskas švaru, blizga. Kita vertus, man norėtųsi ir geresnės švietimo sistemos. Pastebiu, kad nėra vidurinės grandies tarp mokyklos ir kolegijos. Trūksta profesinių technikos mokyklų. Anksčiau žmogus, kuris neturi kažkokių didelių ambicijų, bet nori dirbti, galėjo eiti ten ir per metus daug išmokti. Dabar po ketverių metų iš kolegijos išeina žmogus, kuris nei inžinierius, nei ne–inžinierius. Proftechninėse mokyklose būtų galima koncentruotis vien ties darbu prie staklių, praleidžiant visuomeninius mokslus. Taigi matau šioje vietoje tuštumą.

Norinčiųjų greičiau išmokti dirbti neturėtų pritrūkti. Atlyginimai inžinerijos srityje juk tikrai yra neblogai. Gerą specialistą su 1000 eurų jau sunkiai beišlaikysi. Tiesiog iki tokio lygio reikia priaugti, o kolegijose kitą sykį tik gaišdamas laikas, kurį būtų galima tam panaudoti.