Vilniaus jėgainę statys Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įmonės.

Tuo metu kai kurie Seimo nariai kogeneracinės jėgainės statybų pradžią pasitiko priešiškais pranešimais.

Seimo narys Algis Strelčiūnas teigia, kad paprastai statybų pradžia nuteikia optimistiškai, tačiau šiuo atveju yra kitaip, nes esą nėra nei statybos leidimo, nei projekto, nei suderintas jėgainės kaminų aukštis. Seimo narys kelia klausimą, ar dirbtinai neskubinama įvykių eiga, deramai tam nepasiruošus.

Jo teigimu, nepritarimą statybai Jočionių g. 13 pareiškė ir savo parašu patvirtino daugiau kaip 12 tūkst. Vilniaus gyventojų, tačiau į jų nuomonę esą atsižvelgta nebuvo.

Parlamentaras primena, kad Europos Sąjungos aplinkos politikos programoje 2014–2020 m. Europos Parlamentas nurodo, kad atliekų deginimas turėtų būti vienas iš rečiausiai naudojamų atliekų tvarkymo būdų, o prioritetas turėtų būti teikiamas atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Balsys pripažįsta, kad biokuro kogeneracinių jėgainių, kai gaminama ir šiluma, ir elektros energija, plėtra yra reikalinga ir naudinga, nes taip efektyviausiai galima sumažinti dujų vartojimą, atpiginti gyventojams šildymą bei elektrą. Tačiau, anot L. Balsio, Lietuvoje planuojamų statyti atliekų deginimo jėgainių projektai – nepasverti, neįvertinti ir statomi atsižvelgiant į verslo poreikius, o ne realius valstybės poreikius ir Europos Sąjungos rekomendacijas.

Jis pritaria Seimo kolegai, sakydamas, kad Lietuva privalės laikytis Europos Komisijos reikalavimų žiedinės ekonomikos įgyvendinimui, vadinasi, pastatytoms didelės galios gamykloms esą paprasčiausiai nebus ką deginti, ir joms teks importuoti šiukšles. „Be to, kombinuota atliekoms ir biokurui deginti skirta jėgainė yra sudėtingesnė ir gerokai brangesnė nei vien tik biokuro, deginamos atliekos yra padidintos taršos ir galimo pavojaus žmonių sveikatai priežastis. Atliekos – tai mūsų problema, o ne pasipelnymo šaltinis. Šią problemą reikia spręsti pačiu optimaliausiu ir visuomenei pigiausiu būdu: pirmiausia – pirminis rūšiavimas atliekų susidarymo vietoje, tai yra, pačių gyventojų namuose, paskui – perdirbimas, o deginimas turėtų būti paskutinė priemonė. Deja, pas mus ateina gudruoliai, kurie nori daryti pinigus, o kai kurie galimai verslo veikiami politikai uoliai padeda. Tą patvirtino skandalai, susiję su mechaninio biologinio atliekų apdorojimo gamyklų veikla, kurie krečia ne tik Vilnių, bet ir Kauną, Klaipėdą, Marijampolę. Jei dar apsistatysime ir atliekų deginimo gamyklomis, ateityje teks spręsti dar daugiau problemų“, – mano L. Balsys.

L. Balsys taip pat sako, jog atliekų deginimo gamykloms prieštarauja aplinkinių rajonų gyventojai, projektas su jais nebuvo derinamas, o jie tik informuoti apie planuojamas statybas.