Komentaras skambėjo Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos surengtoje metinėje NT konferencijoje

Bendruomenės dažniausiai turi tikslą blokuoti, visiškai uždrausti statybas, o jei tai neįmanoma – bent jau pristabdyti šias statybas viliantis, kad galbūt projektas ilgainiui pakis kovotojų naudai. Žiniasklaida – puikiai veikiantis ginklas bendruomenių rankose. Čia „atsišaudyti“ nekilnojamojo turto plėtotojams yra labai sunku. Jie gali būti 120 proc. teisūs, turėti vsus reikiamus leidimus, tačiau kai projektas bus išvadintas „stiklainiu“, „Disneilendu“, ar „katakombomis“ bei kelis kartus bus akcentuota, jog šį projektą jau tuoj tuoj sustabdys prokuratūra, net jei jis bus užbaigtas, pagalvokite, kokią įtaką tai turės būsimam butų pirkėjui ar biuro patalpų nuomotojui?

Pati esu advokatė, nekilnojamojo turto srityje dirbu jau 10 metų ir visus tuos metus matau nekilnojamojo turto plėtotojų bei bendruomenių santykių evoliuciją.

Išskirčiau keturias tipines situacijas. Lengviausiai suprantama bendruomenių rūšis yra kaimynai. Tai žmonės, gyvenantys viename daugiabutyje, kvartale, gatvėje. Jų interesas dažniausiai būna paprastas. Dažniausiai – kad įgyvendinus projektą pro jų langą matytųsi ne tik 8 ar 9 aukštų prekybos centro siena, o bent dalis tos žalios pievelės, kurią jie matė įsigydami būstą. Kitaip tariant, jie kovoja prieš neigiamą poveikį jų gyvenamai aplinkai.

Kita grupė – apsimetėliai. Šie žmonės – tarsi skydas, iš tiesų dangstantis kažkieno individualų interesą. Man teko su tuo susidurti. Tokiems būdingas agresyvumas, ėjimas į teisinius procesus.

Tretieji – aktyvistai. Jie ir jų palaikymo komandos visų pirma siekia savirealizacijos. Profesinėje, politinėje ar visuomeninėje veikloje. Jie teigia, jog jiems nuoširdžiai rūpi gamtos vertybių, vietos paveldo apsauga, tvari plėtra. Patys sau jie atrodo labai pilietiški. Bėda ta, jog jie įsijungia jau tuomet, kai buvęs statinys nugriautas, iškasta duobė naujiems pamatams.

Stiprios bendruomenės – ketvirtoji rūšis. Tai iš ties stiprios, institucionalizuotos, nevyriausybinės organizacijos, dažniausiai vykdančios plačią socialinę, kultūrinę, visuomeninę veiklą. Kartu su šia veikla – ir plėtros procesų jų veiklos teritorijoje monitoringą.

Mūsų valstybėje galiojančios taisyklės numato galimybes, ledžiančias teikti pasiūlymus ir teikti skundus. Pastarieji turėtų remtis arba būsimų projektų sprendinių neteisėtumu, arba esminiais procedūriniais pažeidimais.

Rimtesniu interesų susikirtimo atveju bendruomenės naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis.
Tačiau jei kalbame apie skundus institucijoms, dažniausiai viskas baigiasi tuo, jog projekto plėtotojai išsitaiso savo žioplas ir ne tokias žioplas klaidas, pasikoreguoja apetitą, kuris buvo besiveržiantis per leidžiamų normų ribas ir... tęsia.

Kita institucijų grupė – teisėsauga. Jie sukurti tam, kad būtų apginti viešieji ir privatūs interesai. Prokuratūra gali būti viešo intereso gynėju ir pati kreiptis į teismą.

Taigi prokuratūra, teismai – kaip ir Valstybinė teritorijų ir statybos inspekcija – yra tie ginklai, kuriais bendruomenės stengiasi kariauti savo karą. Tačiau ši kova yra brangi: ji reikalauja laiko ir intelektinių resursų. O bylinėjimasis teisme, jei jis yra abejotino pagrįstumo, gresia kontr-ieškiniais. Kitaip tariant – teisminiais procesais pačioms bendruomenėms.

Trečioji priežastis – teisiniai veiksmai turi laiko ribas. Jei per mėnesį nuo sužinojimo apie pažeidimą tu neapsisprendei ir nenuėjai į teismą –  vėliau gali būti vėlu.

Teismas – nėra dažnas reiškinys, su kuriuo susiduria nekilnojamojo turto plėtotojai. Be to prokurorai nesiginčija su Valstybine statybos inspekcija ar Kultūros paveldo departamentu, jei šios institucijos pasako, kad viešasis interesas nėra pažeistas.
„Kenkia, ar nekenkia šis statinys senamiesčio panoramai?“– prokurorai nelinkę veltis į tokius ginčus. Tačiau jei užkabinsite rimtą teisinę problema, pavyzdžiui, teisės aktų galiojimas/negaliojimas, konstitucinės vertybės – tai gali tapti įrankiu bendruomenės rankose.

Jei jau prieinama iki teismo, didžioji dalis ginčų baigiasi bendruomenės arba kito viešojo intereso gynėjo pergale.

Taip pat kovojama per įtaką administraciniams bei politiniams sprendimams. Ji dažniausiai jau nėra pagrįsta jokiais teisiniais argumentais.
  Jeigu bendruomenei pavyksta įtikinti politikus, jog šis projektas – politiškai jautrus, kontraversiškas, nekilnojamojo turto plėtotojas sulauks griežtesnių projektavimo sąlygų, ar pasiūlymo apsvarstyti projektą ekspertų taryboje, sulauks ilgesnių ir sudėtingesnių procedūrų, reiklesnio tikrinimo.

Tuo metu puolamiems plėtotojams kyla pagunda vietoje tikro viešumo, skaidrumo, padaryti minimumą to, ką padaryti privaloma. Pavyzdžiui, jei reikia paviešinti projektą – tai padaryti sausio 31-osios popietę arba prieš pat kurį nors ilgąjį savaitgalį.

Jei su bendruomene tenka susidurti teisme – ją apipilti kontr-ieškiniais ir areštuoti aktyvistų turtą. Patikrinti bendruomenės aktyvisto, lyderio reputaciją, pavyzdžiui, ar jo stoglangiai – visiškai teisėti?

Nekilnojamojo turto plėtotojai –  ne angelai.
Vienas iš jų naudojamų metodų – finansinė parama mainais už ramybę.
Plėtotojai kartais kompensuoja savo veiksmus konkrečiame rajone, įrengdami infrastruktūrą, kuri tarnaus visai bendruomenei: dviračių takai, vaikų žaidimų aikštelės, sutvarkyta upės krantinė, sankryžos, šaligatviai, parama mokyklai. Tačiau to yra mažai.

Kai pažvelgi į tokias situacijas iš šono, matai nuviliančią atomazgą – nelaimi nė viena pusė. Nekilnojamojo turto plėtotojai paaukoja laiką, pinigus, reputaciją, bendruomenės – laiką, pinigus ir tarpusavio pasitikėjimą.