Apie Šnipiškes galiu kalbėti tik kaip paveldosaugininkas – apie saugomą šio rajono dalį. Šnipiškių rajonas yra ganėtinai didelis ir kaip jis atrodys – čia jau miesto vyriausiojo architekto atsakomybė. Iš esmės tą procesą koordinuoja savivaldybė. O mes prisidedam tik tiek, kad kontroliuojame, kiek laikomasi tų reikalavimų.

Savivaldybė turi ir savo medinių pastatų saugojimo programą. Tačiau žvelgiant grynai paveldosaugininko žvilgsniu galiu pasakyti tiek: ten gyvena nelabai turtingi žmonės ir susitvarkyti jų nepriversi. Ten reikia gero investuotojo. Įsivaizduokite, jei atsirastų stambus investuotojas ir tie nameliai būtų sutvarkyti – (gyventi jame) būtų prestižo reikalas.

Arba investicijos turi eiti iš miesto (kas mažai tikėtina), tačiau tuomet tie būstai lieka socialiniais būstais. Arba, kaip minėjau, stambus investuotojas nuspręstų išpirkti namus iš dabartinių savininkų ir juos visiškai sutvarkytų padarydamas prestižinį mažaaukščių namų rajoną.

Jei miestas šiam investuotojui sudarytų tinkamas sąlygas, jis nebūtų altruistas – manau, kad gautų ir pelno iš tokios investicijos.

Specialiajame plane panašūs veiksmai anksčiau buvo numatyti, tačiau – pasikartosiu: tai yra savivaldybės specialusis planas, jo įgyvendinimu jie užsiima.

Medinės architektūros programa Vilniuje buvo patvirtinta 2006-aisiais metais. Tuomet ir buvo kalbų iš potencialių investuotojų (dabar nenoriu minėti pavardžių), apie tokią viziją, kokią paminėjau. Kai kurie stambūs verslininkai matė tokią galimybę.

Dar prisimenu, kaip Giedraičių gatvėje buvo numatyta steigti medžio centrą – tokį eksperimentinį medinės architektūros išsaugojimo darinį. Dabar apie tai niekas nieko nekalba...

Kokia dabar yra tolimesnė miesto vizija – tikrai nežinau. Ar vizija keičiasi kartu su valdžios pasikeitimu? Galimas dalykas.
Dideliems darbams visuomet reikalinga politinė valia. O kokia ji dabar? Nežinau.

Kalvarijų gatvė yra vienas iš istorinių traktų (istorinių kelių, – red. past.), tad aktualu, kad ji ir liktų kaip traktas. O architektūra, kuri atsiranda šalia, senamiesčio apsaugos zonoje – mes galime reglamentuoti tik jos aukštingumą.

(Neseniai šnipiškiečiai sukilo, jog jų rajone planuojamas naujas penkių aukštų daugiabutis yra tarsi svetimkūnis, neatitinka bendros rajono vizijos, – red. past.)

Visa kita – nauja architektūra – tai miesto architektūrinės kokybės klausimas ir, mano suvokimu, miesto vyriausiojo architekto atsakomybė.
Dar prieš metus mes, derindami projektą šioje zonoje, prašydavome, kad miesto vyriausiasis architektas išreikštų savo nuomonę. Arba jis, arba su projektu buvo einama į Architektūros ir urbanistikos tarybą prie Architektų sąjungos.

Taigi tokiose teritorijose, kurios, nors ir saugomos, nėra griežtai reglamentuotos, architektūrinė kokybė ir bendras rajono vaizdas labai priklauso nuo miesto vyriausiojo architekto.