Esame užmezgę glaudžių ryšių su švietimo įstaigomis, o mūsų įmonėje dirba pora mokslo daktarų, kurie dėsto švietimo įstaigose. Mes skatiname, kad jie dėstytų, patartų studentams, o kartu atsirinktų geriausius.

Verslo praktinio gyvenimo žinių perteikimas studentams yra didelis pliusas. Deja, dar nėra sukurtos tinkamos sistemos. Klausimą, kaip viskas tiksliai turėtų vykti, reikėtų nagrinėti plačiau. Svarbu, kad verslo ir švietimo įstaigų ryšiai nebūtų vienkartiniai, o artimi, paremti bendradarbiavimo sutartimis.

Taip pat turime daug vargo, nes studijas baigę studentai ateina dirbti be reikiamų dokumentų dėl darbo, sveikatos saugos bei panašių dalykų. Būtų patogiau, jei jaunuolis iš karto galėtų pradėti dirbti. Juk jie tai mokosi, bet negauna oficialaus pažymėjimo, kurį pripažintų, pavyzdžiui, Valstybinė darbo inspekcija.

Apskritai situacija Lietuvoje iškreipta – šalies mastu reikia aiškiai pasakyti, kiek kokių specialistų reikia. Šiandien studentai ruošiami gaivališkai. Tada ir išeina taip, kad jauni specialistai iškeliauja dirbti į Skandinaviją ar Airiją. Su jaunimu prisieksperimentavome tiek, kad jau visi rėkia, kas uždirbs pensijas seniems žmonėms. Neidealizuoju praeities, bet, kai buvo pradėti statyti Utenos trikotažo fabrikas ar „Mažeikių nafta“, tai mergaites verbavo dar vidurinėse mokyklose, o Kauno politechnikos institutas naftininkus pradėjo ruošti prieš keletą metų. Kai gamykla pastatyta – yra kam dirbti.

Galiausiai blogai tai, kad Lietuvoje atliekamos praktikos dažnai būna labiau formalumas, nors turėtų būti rimtas darbas, galbūt mokant kokį nors atlyginimą. Taip pat praktikų vadovais neturėtų būti skiriami žmonės iš mokymo įstaigų – jie neperteiks to, ko reikia rinkai.