Tas sukeltas triukšmas ir kai kurių žmonių įsivaizdavimas, jog senamiestyje neturėtų atsirasti nieko naujo – tai tiesiog neperspektyvus požiūris. Jokia valstybė neišlaikys senamiesčio tokiu principu, kaip Rumšiškių.

Neseniai žiniasklaidoje kilo triukšmas dėl „Misionierių sodų“ projekto (gyvenamieji namai, statomi Subačiaus gatvėje prie senojo misionierių vienuolyno, – red. past.), tačiau aš į tai žiūriu kiek kitaip. Gyventojai iš senamiesčio išsikrausto, jis tampa vis labiau komercializuotas – parduotuvės, naktiniai barai. Tai yra minusas senamiesčio gyvybingumui.

Senamiestis tampa vieta turistams, o vakare – tik naktinių klubų lankytojų rajonu. Šis pavojus naikinamas skatinant žmones senamiestyje gyventi.

Kalbant apie „Misionierių sodų“ projekta, dabar ten stovi sovietinių metų ligoninė. Yra nuomonių, kad valstybė galėtų tą vietą išpirkti ir ten nieko nestatyti. Kažkada valstybė ją labai brangiai pardavė verslui. Jei jau nenori, kad verslas ten ką nors statytų, galėtų išpirkti ir nestatyti nieko. Bet kokia to prasmė?

Ar čia jau riba tarp paveldo ir naujos statybos, ar tiesiog kažkieno nepasitenkinimo klausimas. Manau, kad pliusas, jog kuriasi gyvenamosios erdvės, o ne komercinės. Ir siūlomas projektas, mano nuomone, yra estetiškai gražesnis už tai, kas toje vietoje dabar stovi.

Ir jeigu iš verslo pradėsime reikalauti: „ne, nedarykite to, darykite kitaip“ – vargu ar senamiesčio vaizdas pagražės.

Taigi, sakykime, čia ir yra ta riba – ten, kur ir verslui gerai, ir visuomenei – ne blogiau, nei buvo.

Juk dėl „Misionierių namų“ buvo padarytas atviras architektūrinis konkursas, išrinkta geriausia idėja. Mano nuomone, ji yra gera.

Esu skaitęs sociologų atradimą: uždavus bet kurį klausimą visuomet atsiranda apie 14 proc. žmonių, kuriems nepatinka niekas. Joks pasiūlymas.

Ar atsižvelgsime į tų 14 proc. nuomonę?

Jei jau to daryti negalima, tuomet reikėtų klausti – o ką galima?
Prastėjant mūsų demografinei situacijai, mažėjant verslų juk negalime sakyti: „Žinote, mes senamiestį išsaugosime turistams.“ Na, neišsaugosime, jei jis bus negyvenamas.

Klausimas – ar pagal teisės aktus toje vietoje gali atsirasti statinys. Atsakau – gali.

Kadangi ta prieglauda nepriklauso misionierių vienuolyno kompleksui. Ji yra į paveldo objektus įrašyta vėliau ir turi kitokį statusą. Skamba pasakymų, jog būsimais statybos darbais bus sugriautas misionierių kompleksas – tai šioks toks manipuliavimas – tai nėra vientisas kompleksas.

Manau, kad misionerių kompleksui daroma gerokai didesnė žala, kai jis yra avarinės būklės ir netvarkomas jau 10 metų. Gali dar ir nugriūti vieną dieną.

Kartu užsienyje yra labai daug pavyzdžių – ypač šalyse prie Viduržemio jūros – kaip senamiesčiai tiesiog numiršta. Nes turtingi žmonės įsigyja ten butus, tačiau atvažiuoja pagyventi gal mėnesį per metus.

Tokiu atveju jie tampa tušti ir negyvi, kartu – ir niekam neįdomūs. Kai juose nėra gyvybės, turistui irgi nebeįdomu ten vaikščioti. Ir žiūrėti į kitų šalių turistus.

Apie tai kalbama senai ir Vilniaus detaliajame plane netgi egzistavo procentas – koks kiekis Vilniaus senamiestyje turėtų būti gyvenamo ploto. Tiesa, iš paskutiniojo detaliojo plano tas reikalavimas dingo.

Dabar suplanuotas „Misionierių sodų“ projektas įstatymams neprieštarauja ir juose suformuotoms nuostatoms nekenkia. Tiesiog jis kažkam nepatinka, ir tiek.

Už A. Degučio nuotrauką dėkojame V. Vasiliauskaitei, žurnalo  „Žemėtvarka ir Hidrotechnika“ redaktorei