Pirmasis mokslininkas, su kuriuo merginai teko bendrauti, pagyrė ją už fantaziją, tačiau patarė verčiau grįžti prie elektroninės etiketės, kurią galima nuskenuoti išmaniuoju telefonu. Tačiau S. Pakštaitė nepasidavė. Tuo metu, kai kursiokai leido laiką dirbtuvėse tarp metalo, plastiko ir medžio, mergina laboratorijoje į nedideles talpas pilstė ir stingdė želatiną. Ši medžiaga tapo pagrindiniu „sufleriu“, pranešančiu apie pagedusį produktą.

Pirmiausia – pamaitinti skurstančius, tik tuomet – išmesti

„Trečdalis pasaulio maisto nepatenka į mūsų burnas. Didžiojoje Britanijoje išmetama 12 mln. tonų maisto. Jeigu galėtume visą šį maistą atgauti, galėtume juo dykai išmaitinti visus londoniečius dvejus metus. Neretai maistas išmetamas tik dėl etikečių – nes jose rašoma, jog produktas jau nebegalioja. Švaistydami maistą, mes taip pat švaistome įvairias medžiagas, energiją“, – kalbėjo S. Pakštaitė. (Atliekų valdymo forumo nuotr.)

Maisto atliekų hierarchijos piramidė pataria, jog pirmiausia reikėtų atlikusiomis medžiagomis pamaitinti skurstančius žmones, jei nepavyksta – pamaitinti gyvulius, tik tuomet – kompostuoti.

Ir tik neberadus jokio kito panaudojimo būdo, atliekas išmesti į sąvartyną. Tačiau šiuo metu naudojamės atvirkščia piramide – daugiausia produktų keliauja į sąvartyną.

„Maisto galiojimo datų žymėjimas nėra reglamentuojamas. Be to, tie, kurie nustato šias datas, nežino, kaip jūs parsinešę šį maistą laikysite – pačiame moderniausiame šaldytuve ar netyčia paliksite automobilyje vasarą? Juk nuo to ir priklauso realus maisto galiojimo laikas. Vis tik mes be etikečių visiškai susipainiotume. Ypač Didžiojoje Britanijoje, kur daugelis žmonių net nežino, kaip tas maistas yra auginamas“, – sako S. Pakštaitė.

Mergina jau prieš kelerius metus nusprendė, kad maisto galiojimo datos etiketė turi būti „gudresnė“.

Išmaniosios technologijos kūrėjos nedomino

Į maisto etiketes S. Pakštaitė atkreipė dėmesį praktikos su aklaisiais metu.

„Projekto dalyvius iškankinau milijonais klausimų: kaip jie daro tą? O tą? Ir tą? Vieną dieną man į galvą šovė klausimas: o kaip jie žino, jog maistas baigia galioti? Paklausiau, ir, pasirodo, jie neturėjo atsakymo. Tai akliesiems buvo didelė problema. Tačiau juk kartu ir mūsų, sveikų ir matančių“, – prisiminė jaunoji dizainerė.

Ji žaibiškai nusprendė šia tema kurti baigiamąjį bakalauro darbą.

„Iš pradžių mėginau eksperimentuoti su elektroniniais lipdukais. Šie lipdukai, jaučia, kada temperatūra kinta ir vėliau, juos nuskaičius, išmanusis telefonas gali parodyti tikslią produkto galiojimo pabaigos datą (įvertinus, jog, pavyzdžiui, jie buvo laikomi šiltesnėje temperatūroje, – red. past.)“, – savo darbo vadovą pradžiuginusius bandymus prisiminė jaunoji dizainerė.

Tačiau ji pati nenorėjo pasitikėti išmaniaisiais telefonais – dalis žmonių gali jų neturėti.

„Vieną dieną pažvelgiau į bananą ir viskas pasikeitė, – šypsosi dizainerė. – Jo oda buvo tapusi tamsi ir taškuota. Vadinasi, bananas gedo. Pagalvojau, kodėl plastikinė pakuotė taip nedaro?!“

S. Pakštaitė išsiruošė į susitikimus su medžiagas tiriančiais mokslininkais.

„Mokslininkas mane pagyrė už fantaziją ir patarė grįžti prie to paties elektroninio lipduko. O dar geriau – tiesiog projektuoti kokį nors modernų baldą, kaip visi normalūs dizaineriai“, – prisiminė mergina.

Etiketė, gendanti kartu su maistu

Tuomet ji patraukė į Mokslų departamentą ir pabendravo su chemijos profesoriumi. Šis pasiūlė panaudoti želatiną.

„Kol kursiokai įsikraustė į dirbtuves, aš gyvenau laboratorijoje, kasdien žaidžiau su želatina ir mėginau kurti etiketę. Visiškai nukankinau netoliese gyvenusią biomedicinos mokslų studentę“, – prisimena dizainerė.

Galiausiai buvo sukurta „Bump-mark“ – etiketė, gendanti kartu su maistu. Kaip ji veikia?

„Šia etikete naudotis labai paprasta. Jei etikėte glotni – maistas šviežias. Jei atsiranda kauburiukai – vadinasi, nereikia rizikuoti ir valgyti šio produkto,“ – paaiškino S. Pakštaitė.

Dizainerė pasiekė trokštą rezultatą želatina padengusi gruoblėtą plastikinę plokštelę. Želatinai sugedus, ji suskystėja, galima pirštu justi plastmasinės detalės faktūrą.

„Skirtingi produktai, žinoma, genda skirtingu greičiu. Tačiau didinant arba mažinant želatinos koncentraciją etiketėje, galima sukurti skirtingiems produktams pritaikytas etiketes. Mažos koncentracijos želė etiketė tinka greitai gendančių, pavyzdžiui, pieno produktų etiketėms“, – paaiškino S. Pakštaitė.

Kadangi etiketė įdedama produkto gaminimo metu, ji yra daug tikslesnė, nei ta, kuri atspausdinama parduotuvėje. Galingame šaldytuve laikomi produktai galios ilgiau ir etiketė tai rodys. Vadinasi, šio maisto be reikalo neišmesite, taip sutaupysite savo pinigus.

Kita vertus, jei netyčia maistą palaikysite šiltoje temperatūroje, etiketė taip pat tai parodys.

Susidomėjo net „Coca-cola“

„Bump-mark“ sudomino daugybę stambių maisto ir dizaino industrijos kompanijų. S. Pakštaitė gavo pasiūlymą net iš „Coca-cola“. Ji nespėjo bėgioti po susitikimus ir pristatinėti savo produkto. Mergina įkūrė savo įmonę „Desing by Sol“, laimėjo daugybę įvairių dizaino prizų, gavo finansavimą iš įvairių fondų.

Jau po šių Kalėdų Didžiojoje Britanijoje į prekybą bus išleista pirmoji bandomoji šios etiketės partija.

„Būčiau labai laiminga, jei „Bump – mark“ pasiektų ir Lietuvą. Negaliu nurimti, kai tiek maisto yra švaistoma. Laikas keisti standartą. Ir naudotis tomis etiketėmis, kurios pateikia tikslesnę informaciją apie maistą“, – savo pranešimą baigė S. Pakštaitė.

Sužinoję, jog revoliuciją maisto pakuočių rinkoje galintis sukelti produktas buvo merginos bakalauro baigiamasis darbas, atliekų bendrovių vadovai įvertino jaunąją dizainerę gausiais aplodismentais.