Už mažiausią kainą pastatoma „bėda ateities kartoms“

Statybų sektoriaus įmonės yra dvigubi viešųjų pirkimų ir nelaimių, taip pat ir mirtinų, lyderiai. Iš vienos pusės, beveik 50 proc. visų valstybės viešųjų pirkimų sudaro projektavimo ir statybos rangos paslaugos, o iš kitos pusės – per metus apie 450 susijusių bylų patenka į teismą, apie 100 – į Aukščiausiąjį teismą. Beveik pusė visų teisminių ginčų yra susiję su projektų kokybės klausimais. 

Šaltinis – Viešųjų pirkimų tarnyba

„Ar galime mokėti mažiausią kainą projektuotojui, konstruktoriui, architektui, ar vis dėlto jų darbą turime vertinti ir reikalauti, kad skaitmeninės inovacijos būtų taikomos projektavime, statyboje ir tokių ginčų nebūtų?“ – retoriškai klausia Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Dalius Gedvilas. Apie 30 proc. teisminių ginčų kyla dėl darbuotojų kompetencijos, 5 proc. – dėl techninių prižiūrėtojų kaltės. Teismuose aiškėja, kad konfliktų šaknys slypi skirtingose pirkimo objekto interpretacijose, kurių galima būtų išvengti, naudojant BIM metodologiją.

LSA nuotraukoje iš kairės (pirmoje eilėje): YIT LIETUVA vadovas K.Vanagas, aplinkos viceministrė R.Brandišauskienė, LPK prezidentas R.Dargis, LSA prezidentas D.Gedvilas, VPT direktorės pavaduotoja J.Petkuvienė

Viešųjų pirkimų tarnybos kartu su partneriais parengtas „Statybos darbų pirkimo gaires“ D. Gedvilas laiko žingsniu į priekį, tačiau LSA siekia standartizuoti pirkimo procesą – taikyti standartizuotus kvalifikacinius, ekonominio naudingumo kriterijus, – taip užkertant kelią užsakovams patiems kurti taisykles, kurios užprogramuoja problemas. 

Sumažinta kaina reiškia suvaidintą kokybę

Viešųjų pirkimų (VPT) direktorės pavaduotoja Jovita Petkuvienė, pritardama LSA prezidentui, akcentavo, kad viešuosiuose pirkimuose turi vyrauti kokybės, o ne mažiausios kainos kriterijai. 

„Painiojama mažiausios kainos ir permokėjimo už nekokybiškus darbus, prekes ir paslaugas atvejai, – kalbėjo J. Petkuvienė. – Atvejai, dėl kurių mes dažniausiai pasisakome kaip apie neigiamus, yra tokie, kur, nepriklausomai nuo to, koks vertinimo kriterijus buvo pasirinktas – mažiausia kaina ar ekonominio naudingumo – mes visi jaučiame socialinį neteisingumą, mes suprantame, kad valstybė permokėjo mokesčių mokėtojų pinigus. Mes pasisakome apie kokybės pirkimą. Didžiausia problema, kuri nutinka realiame gyvenime, yra su investicijomis, jų skyrimu – kiek numatoma skirti statybos darbams.“

VPT atstovės pastebėjimu, tai itin aštriai pajunta projektuotojai, kurie, išpildę užsakovo pageidavimus, suskaičiuoja sąmatą ir iš užsakovo sulaukia reikalavimo projektą atpiginti, ko nors neparodyti, ko nors atsisakyti, nes nėra tiek pinigų. Todėl ne VPT kaltė, sako J. Petkuvienė, kad maža sąmata patenka į tolimesnius procesus. Sumažinta kaina reiškia suvaidintą kokybę, nes daugeliu atvejų, pastebėjo J. Petkuvienė, „perkami rašinėliai, o ne kokybė“. 

Viešųjų pirkimų 20-tukai. Šaltinis – Viešųjų pirkimų tarnyba

Tačiau, kaip pastebėjo VPT atstovė, pastaraisiais metais sumažėjo pasirašytų sutarčių skaičius. Tai reiškia, kad statybos vis tik brango. Kaip gerą viešųjų pirkimų tendenciją J. Petkuvienė paminėjo faktą, kad nuo 2016 m. daugėja rangovų viešuosiuose pirkimuose, o rangovų 20–tukui tenkanti suma mažėja. Jeigu 2016 m. rangovų 20-tukas pasiėmė 70 proc. pinigų, tai 2017 m. – apie 50 proc., 2018 m. – 47 proc. Ši tendencija statybos sektorių daro tolygesniu.

Statybininko kortelę siekia įteisinti kaip privalomą 

Privalomą Statybininko (kompetencijų) kortelės naudojimą ir darbo laiko apskaitos statybvietėse įvedimą D. Gedvilas linkęs laikyti viena iš priemonių spręsti „šešėlio“ ir nelaimingų atsitikimų statybos sektoriuje problemas. LSA sukūrė registrą, kuris realiai veikia. Tačiau, kaip pastebėjo D. Gedvilas, reikia, kad Statybininko kortelė taptų privaloma visiems ir būtų naudojama masiškai. Šiuo atveju į procesą turi įsijungti Aplinkos ministerija.

Prieš dvi savaites naujai paskirtas aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sakė, jog kitą savaitę Vyriausybėje bus priiminėjami sprendimai dėl Statybininko kortelės. Nors jis pažadėjo, kad statybų sektoriaus žmonės bus išgirsti, statybų verslo atstovai pažadais nebetiki. Kaip replikavo Jonas Dumašius, LSA viceprezidentas, UAB „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas, „procesas vyksta, o rezultato nėra, nes biurokratai suranda priežasčių, kodėl to negalima. Jie galvoja, ne kaip daryti, o kaip nedaryti“. 

Kas gali tinkamai formuoti statybos sektoriaus politiką arba du ministrai vienoje ministerijoje

Kaip pastebi LSA prezidentas D. Gedvilas, statybos sektorius yra viena iš problemiškiausių Lietuvos ūkio šakų: nelegalios statybos, didelis „šešėlis", daugybė bankrotų, neskaidrūs viešieji pirkimai, neefektyvus valstybinių statybų valdymas, stringanti pastatų renovacija, per lėta skaitmenizacija ir dėl to menkai augantis darbo našumas bei įmonių konkurencingumas, per mažos paskatos statybos darbų eksportui, nuo realaus gyvenimo atsiliekantis teisinis reguliavimas, biurokratizmas ir kt. Jo nuomone, bet kurio sektoriaus pažanga priklauso, visų pirma, nuo to sektoriaus politikos formavimo institucijos. D. Gedvilas pirmasis buvo viešai prabilęs apie tai, kad siekiant iš esmės spręsti statybos sektoriaus problemas, yra būtina politikos formavimo institucijų pertvarka. Kadangi daugelis susijusių procesų – skaitmeninimas, viešieji pirkimai, darbo išteklių registras, ES lėšų panaudojimo planavimas – yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kompetencijoje, tai logiškas žingsnis būtų šiai ministerijai perduoti ir statybos sektoriaus politikos formavimą. 

Šią LSA iniciatyvą Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, pavadino pagalbos šauksmu, nes reikia „aiškumo, ar yra kas valstybėje atsakantis už šį svarbų sektorių“. Tačiau jis suabejojo, ar probleminis statybos sektoriaus valdymas, atidavus jį kitai ministerijai, pakeis situaciją. Jis prabilo apie bręstančią situaciją, kurią įvardino kaip žymiai svarbesnę.

„Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nusprendė dar kartą koreguoti Žemės įstatymą“, – sakė R. Dargis. Jo žodžiais, parengtas įstatymo projektas, pagal kurį, norint nugriauti nenaudojamus pastatus, statinius savo turimuose plotuose ir statyti, pavyzdžiui, gyvenamąjį namą, bus privalu pirkti žemę už rinkos kainą. Tai apsunkintų ne tik NT vystytojų, bet ir statybos sektoriaus veiklą, nes pastaruoju metu Lietuvoje didele problema tampa verslo finansavimas – bankai neteikia paskolų. 

„Manau, kad žymiai svarbiau kalbėti apie tai, jog žemės politikos formavimas turi eiti kartu su planavimu. Nuo čia prasideda visos mūsų bėdos“, – kalbėjo R. Dargis, sakydamas, jog ŽŪM supratimą apie žemės valdymo politiką lemia tik žemės ūkis, kuriam urbanistika, miestų plėtra nėra svarbūs.

Pripažindamas, kad statybos sektoriaus valdymas yra probleminis, LPK prezidentas R. Dargis kaip vieną iš sprendimo būdų siūlė Aplinkos ministerijai du ministrus – statybos ir aplinkos. 

Į Lietuvos statybos sektoriaus asociacijų forumą, siekdamos vienu balsu bendrauti su valstybės institucijomis, yra susibūrusios didžiausios sektoriaus asocijuotos struktūros. Pasibaigus forumui, bus parengtas memorandumas. 

Taip pat skaitykite:

Apie užsakovų statybininkams spendžiamus pelėkautus ir aplinkos ministro nugarą