„Žmonės turi įgyti gebėjimą sutaupyti energijos, neprarasdami paslaugos kokybės, o kartais ją ir pagerindami“, – sako pranešime cituojamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius Tech) Aplinkos inžinerijos fakulteto docentas Giedrius Šiupšinskas. Pastatų energetikos srityje besispecializuojantis pašnekovas neabejoja, kad būtent mūsų įpročių, nuostatų keitimas kartu su įsiklausymu į specialistų balsą bei aiškia valstybės strategija turės daugiausiai teigiamos įtakos žaliosios energetikos vystymuisi šalyje.

Kodėl pastatai ir jų energetika yra svarbūs? Kodėl apie tai vertėtų nuolat kalbėti?

Kai kalbama, rašoma apie pastatų energinį efektyvumą, labai dažnai teigiama, kad pastatai, bent jau Europos mastu, suvartoja apie 40 procentų galutinės energijos – tai yra didelis kiekis. Visuomet įvardijama, kad pastatų sektorius turi labai didelį potencialą taupyti energiją. Kita vertus, didžiąją laiko dalį mes praleidžiame pastatuose, todėl jie yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Pastatų pagrindinė paskirtis – kad mums būtų gera gyventi, t. y. kad mes juose galėtume turėti pageidaujamas mikroklimato sąlygas. Kiekvienas žmogus yra individualus, tad optimalias mikroklimato sąlygas suprantame įvairiai: vienam šalta, kai namuose 24 laipsniai šilumos, kitam karšta, kai temperatūra siekia tik 18 laipsnių. Pastatai (juose esančios inžinerinės sistemos) turi gebėti prisitaikyti prie žmonių poreikių, jie turi užtikrinti šią pagrindinę paslaugą, kuri dažnai yra užmirštama.

Jeigu pasižiūrėtume Lietuvos atvejį, daugelis gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų neatitinka šio pagrindinio kriterijaus, neužtikrina norimų sąlygų: vienuose nėra vėdinimo, kituose nėra temperatūros reguliavimo sistemų, todėl, ypač daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojams, dažnai būna per karšta, per šalta, per trošku, per drėgna, per sausa ir pan.

Kokios pastatų energetikos pasaulinės tendencijos vyrauja? Ar ir čia, kaip daugelyje sričių, jau ryški žalioji kryptis?

Dabartinė pasaulinė tendencija – kad statydami, eksploatuodami ir netgi griaudami pastatus darytume kiek įmanoma mažiau žalos gamtai. Siekiama naudoti perdirbamas arba pažangesnes, mažiau teršiančias medžiagas, kurių gamybos metu į aplinką išskiriama mažiau CO₂. Žinoma, ir medžiagoms perdirbti reikia energijos. Jos reikia ir statybos, ir eksploatavimo, ir griovimo metu. Procesas, kai pastatas yra analizuojamas įvairiais pjūviais per visą jo gyvavimo laikotarpį (nuo statybos iki nugriovimo), vadinamas gyvavimo ciklo vertinimu arba analize. Mes žiūrime į visą pastatą kaip į bendrą sistemą. Juk galime pastatyti pastatą, kuriam energijos nereikės: storu sluoksniu izoliuoti sienas, įrengti brangiausias inžinerines, energines sistemas, kurios naudosis ir kaups atsinaujinančią energiją, tačiau vien statybinių medžiagų, inžinerinių sistemų pagaminimas pareikalaus daug energijos. Kitas variantas, kai pastatui reikia šiek tiek daugiau energijos, kuri gaunama iš atsinaujinančių šaltinių (elektra iš saulės elementų, biokuras ir pan.), bet siekiama mažiau naudoti šiluminės izoliacijos sienoms šiltinti, nedėti sudėtingų sandarių langų ir pan. Tendencija yra surasti balansą tarp eksploatavimo energijos sąnaudų ir energijos sąnaudų, reikalingų pastatui pastatyti.

Skaičiavimai rodo, kad mūsų klimato zonoje per pastato gyvavimo ciklą daugiausia energijos suvartojame jo eksploatavimo metu, o čia ypač svarbios inžinerinės sistemos. Kalbant apie gyvenamuosius pastatus, šiuo metu statomuose pastatuose įrengiamos sistemos, kurių senuosiuose pastatuose nėra. Dabartiniuose pastatuose įrengiama vėdinimo sistema, o senuosiuose vėdinamės atsidarę langus. Dabartiniai nauji namai yra sandarūs, patiria mažus šilumos nuostolius, tad šilumos reikia net keletą kartų mažiau, o tam, kad juose būtų pakankamai oro, įrengiamos mechaninės vėdinimo sistemos. Šios naujos sistemos verčia žmogų mokytis su jomis gyventi: reguliuoti temperatūrą, įjungti ir išjungti vėdinimo sistemą. Tai yra tam tikri įgūdžiai, kuriuos reikia susiformuoti per tam tikrą laiką. Reikia žmones šviesti, kad jie įprastų taupyti energiją, tuo pačiu – ir iškastinį kurą. Dažniausiai sakoma taip: geriausia energija yra sutaupyta energija.

Kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste? Kiek pas mus gajos žaliosios energetikos tendencijos?

Nuo minėtųjų tendencijų Lietuva neatsilieka, bent jau kalbant apie naujuosius pastatus. Lietuvoje statomi pastatai yra sertifikuojami pagal pasaulinius standartus, o tai reiškia, kad jie, jų sistemos atitinka tam tikrus ne tik lietuviškus, bet ir tarptautinius reikalavimus. Tai suteikia pridėtinės vertės, o pastatų šeimininkams – mažesnes eksploatavimo sąnaudas.

Per pastaruosius penkerius metus šilumos kaina nukrito, nes šilumos tinklai perėjo prie biokuro, atsinaujinančio ištekliaus, ir ne už kalnų ta diena, kai mes beveik apie 90 procentų šilumos pasigaminsime iš atsinaujinančių išteklių. Kai kurie Lietuvos miestai arba miesteliai bent jau šilumos požiūriu yra žali. Nors pro kaminą rūksta dūmai, tačiau formaliai biokuras yra atsinaujinantis išteklius. Toks šuolis įvyko labai greitai, mes per trumpą laiką perėjome prie biokurą deginančių katilinių vietoje deginančių dujas – atsinaujinanti energetika ateina, Europos Sąjungos reikalavimus įvykdėme netgi su kaupu. Lietuvos planai – 2050 metais visą elektrą pagaminti savo šalyje iš atsinaujinančių šaltinių. Taip pat ir su šiluma. Deja, su dabartine infrastruktūra mes tokių tikslų nepasieksime – reikalingi pokyčiai. Didžiojoje energetikoje investicijos reikalauja planavimo, supratimo ir tai yra ilgalaikiai sprendimai – reikalingi specialistai, kurie galėtų patarti sprendimus priimantiems žmonėms. Pastatų energetikos katedra tokius žmones ruošia jau beveik 60 metų.

Taigi, šalies progresas iš dalies priklauso ir nuo mūsų universitete rengiamų specialistų?

Tiesa, ir jie svarbūs ne tik kalbant apie plačiąją energetiką, bet ir apie pastatus. Pastatai, kuriuose įrengiamos naujos sistemos, reikalauja gebėjimo jas suprojektuoti, tobulinti, įrengti ir prižiūrėti – tam taip pat reikia kvalifikuotų specialistų. Jeigu sovietiniais laikais pastatai buvo rengiami pagal vieną standartą, dabar sprendimų gali būti daug, jie gali būti įvairūs, ir tam reikia turėti gebėjimų bei žinių. Mes ruošiame tokius specialistus, kurie susipažįsta su naujausiomis pastatų sistemomis, išmoksta ieškoti geriausių sprendimų.

Paprastai inžinerinės sistemos kiek nuvertinamos, nes yra nematomos. Jų svarbą suprantame tik tada, kai kažkas sugenda. Taigi, sistemų veikimo supratimas, gebėjimas užsakovui pasakyti jų privalumus ir trūkumus bei pasiūlyti geriausią sprendimą yra labai svarbu. Dar reiktų prisiminti posakį, kad, norint turėti ir pigų, ir gerą daiktą, teks įsigyti du. Kitaip tariant, pigiausias spendimas nėra pats geriausias, o optimalaus spendimo paieška yra sudėtinga. Kartais brangesnis sprendimas per kelerių metų laikotarpį gali sutaupyti 10–20 proc. energijos ir taip atsipirkti.

Daugeliu atvejų žaliosios energetikos sprendimai yra brangūs. Taip yra todėl, kad energijos poreikis dažnai su žalios energijos gamyba nesutampa. Pavyzdžiui, saulės elektrinė gamina elektrą, kai saulė šviečia, bet juk elektros mums reikia ir naktį. Tai brangina sprendimus, nes reikia ieškoti, kur energiją padėti, kur ją akumuliuoti, iškyla vietos ir inžinerinių sprendimų klausimai ir t. t. Daugelis šalių su tuo susiduria. Danai seniai nusprendė, kad plėtos žaliąją energetiką, ir dabar pas juos vėjas gamina apie 40 proc. metinio elektros poreikio. Kuo didesnė dalis atsinaujinančių išteklių yra mūsų energijos balanse, tuo daugiau iššūkių mes patiriame.

Kokias pastatų energetikos srities problemas Lietuvoje turėtume spręsti?

Lietuvoje didžioji dalis pastatų yra seni, statyti iki 1993 metų. Per metus, esant didžiausiam ekonomikos augimui, Lietuvoje būdavo papildomai pastatoma tik 1–2 procentai naujų pastatų. Visi kiti pastatai yra seni ir su jais reikia gyventi, juos modernizuoti. Deja, daugelis daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų nemano, kad turi pasirūpinti savo privačiais būstais, o siekia tai perkelti valstybei. Jeigu jūs turite automobilį, puikiai žinote, kad, nuvažiavus tam tikrą kilometrų skaičių, tepalus reikia keisti. Analogiškai ir su pastatais – jie taip pat dėvisi ir tam tikras jų dalis reikia atnaujinti. Kai keičia tepalus, niekas neskaičiuoja, per kiek laiko tai atsipirks, o pastatų renovacija, daugelio požiūriu, būtinai turi atsipirkti. Tiesiog reikia suprasti, kad, jei gyveni, turi išlaidų, ir nebūtinai visos jos turi atsipirkti. Nors ir turime tokių problemų, mažai specialistų apie tai šneka, arba kalba tie žmonės, kurie ne iki galo supranta situaciją, ją nušviečia neteisingai.

Kitas dalykas yra viešosios paskirties pastatai, kurie priklauso savivaldybėms: mokyklos, darželiai, ligoninės ir pan. Mažai kas kalba apie jų vėdinimo klausimą, nors bent jau didžiuosiuose miestuose mokyklos yra perkrautos, 20–30 proc. viršijami projektiniai pajėgumai, o vėdinimo sistemų nėra. Beveik nėra jokių rimtų tyrimų, kokią įtaką tai turi moksleivių sveikatai. Bėda ta, kad tokios vėdinimo sistemos netaupo energijos, tad daugelis nenori jų turėti. Visgi, tikėtina, kad mokyklose atsiradus mechaninėms vėdinimo sistemoms, sumažėtų teršalų koncentracija klasėse, todėl gerokai sumažėtų moksleivių apsilankymų poliklinikose – taip valstybiniu mastu būtų sutaupoma pinigų. Juk sveikata kainuoja, ir mes už tai daug mokame.

Kaip manote, kuria kryptimi toliau turėtų vystytis pastatų energetikos sritis?

Pasaulinė statistika rodo, kad kiekvienais metais energijos poreikis auga – ne veltui dažnai esame vadinami vartotojų visuomene. Turime sutaupyti energijos jos nevartodami: tai sietina su mūsų įpročiais, kuriuos galime keisti netgi labai mažais žingsneliais. Sakykime, jei norime pasidaryti kavos, dažniausiai įjungiame elektrinį arbatinuką. Visgi, jei pagalvotume, kiek pastangų, kuro reikia, kad tą elektrą pasigamintume, kad ji patektų į mūsų pastatą, kokie yra nuostoliai, o mes tą brangią elektrą išnaudojame tiesiog vandeniui pašildyti, galbūt norėtume ieškoti alternatyvaus sprendimo. Juk vandens šildymas ant dujinės viryklės, o ne elektriniu virduliu, leistų sutaupyti energijos. Žmonės turi gebėti sutaupyti energijos, neprarasdami paslaugos kokybės, o kartais ją ir pagerindami. Taigi, grįžtu prie tos pačios tezės: geriausia energija yra sutaupyta energija. Tai reikalauja mažiausiai pastangų ir yra vienas iš pigiausių būdų, nuo kurio turėtume ir pradėti. 

Šaltinis – Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilnius Tech)