Vis tik D. Jankauskas iš karto perspėja, jog neturint jokių medžiagų, statinys kainuotų kiek brangiau. Meistras turėjo medienos, įrankių, molio bei smėlio mišinio detalėms sujungti.

Greitai, pigiai ir dar kad būtų panašu į pirtį

Kaip jam kilo tokia mintis?

„Man buvo paprasčiausiai įdomu. Paprastai aš įrenginėju brangias pirtis, kuriose naudojamos išskirtinės medžiagos. Norėjosi padaryti ką nors visiškai priešingo. Tai buvo eksperimentas, ar įmanoma turint minimalias lėšas padaryti kažką greitai, pigiai ir dar kad tai veiktų daugiau mažiau kaip tikra pirtis“, – pasakojo D. Jankauskas.

Jis teigė, jog tai nebuvo pirmasis eksperimentas – jau anksčiau jis pamėgino įsirengti pirtį senoje piemenų pašiūrėje. Tiesą sakant, pirmojoje pirtyje buvo panaudota ta pati geležinė bačka, kuri stovi ir polietileninėje pirtyje.

Pašnekovo teigimu, ir „piemenų“ pirtyje puikiai galėjai pirtintis, kelis kartus užeiti į pirtį, ji išlikdavo pakankamai šilta. 

„O dabar, artėjant šalčiams, pagalvojau: „noriu pirties“. Noriu čia ir dabar. Šią akimirką!“ – juokdamasis prisimena pirčių meistras.

Pigios pirties statybų pradžia. Svetainės tavopirtis.lt nuotr.

Tokią pirtį „pastatyti“ užtruko vieną savaitgalį, nors tiems, kas nėra įpratę statyti, dirbti su mediena, šis procesas gali užtrukti.

Pirtis labiausiai primena šiltnamį, ji dengta juoda polietileno plėvele.

Suolus vyras sukalė iš ilgesnių lentų, jų kojoms panaudotos apvalios malkos. Kad nebūtų šalta vaikščioti ant žemės, prie įėjimo padėta pora medinių palečių.

Krosnelė pagaminta iš metalinės bačkos, joje ant sukryžiuotų metalinių strypų laikosi akmenys, pro apačioje išpjautą ertmę sukraunamos ir pakuriamos malkos.

„Senojoje pirtyje dūmai išsivėdindavo per langus ir duris. O šiuo atveju, pasinaudojęs vienos suomiškos krosnelės pavyzdžiu aš įrengiau dūmtraukį“, – pasakojo meistras.

Draugai ir kaimynai liko nustebinti

Krosnelę jis pasigamino iš statinės storomis sienelėmis. Pasidalinęs savo darbu socialiniame tinkle „Facebook“ jis iškart sulaukė klausimų, ar tokia krosnis nepradegs.

„Viskas kažkada pradega, – nesijaudino D. Jankauskas. – Tačiau ta statinė netipinė, nes yra labai storos skardos.Nėra tokios didelės apkrovos jos šonams, trauka eina į viršų ir pasišalina per dūmtraukį. Tad manau, jog ji pakankamai ilgai laikysis nepradegusi.“

Tokios talpos seniau buvo naudojamos didesniam kiekiui degalų parsivežti iš degalinės.

Statinės viršų D. Jankauskas apdrėbė molio skiediniu, palikdamas ertmę vandeniui užpilti ant akmenų.

„Gal ne visai tai buvo geras sprendimas, nes vandenį pilant, ne visuomet tiksliai pataikai. Jo užtykšta ant to molio – jis tai sudrėksta, tai išdžiūsta, tai sudrėksta, tai išdžiūsta, galiausiai ir suskilo. Bet jį „suremontuoti“ norint galima per 5 minutes“, – sakė pašnekovas.

Tokią pirtį, D. Jankausko skaičiavimais, reikia kūrenti apie valandą. Tuomet belieka iš krosnelės pašalinti visus degimo produktus, užkimšti kaminą – ir pirtinkitės į sveikatą.

Pirtys gali būti įvairių tipų. D. Jankauskas svarsto, jog tokia pirtelė labiau primena turkišką: drėgna, o karščio nėra labai daug.

„Dabar būna, kad per savaitę užsikuriame porą kartų, būna, kad ir neužsikuriame. Su draugais ir kaimynais pirmą kartą ją užkūręs girdėjau abejones jų balse. Na, būkime, biedni, bet teisingi: žmonės yra buvę tradicinėse pirtyse ir sunku patikėti, kad kažkoks juodas šiltnamis bus gera pirtis. Tačiau kai jau paleidome pirmuosius garus, net veidai pasikeitė. Jie nesitikėjo, kad bus taip gerai“, – sakė pašnekovas.

D. Jankauskas darbo vietoje. Asm. archyvo nuotr.

Juoda ir balta – arba dūminė pirtis be dūmų

Jo teigimu, mikroklimatas tokios pirties viduje – labai geras, ji primena turkišką pirtį, kurioje vyrauja 100 proc. drėgmė. D. Jankauskas neturėjo termometro, tačiau pagal pojūtį spėjo, jog temperatūra pirties viduje svyruoja nuo 40–50 iki 70 laipsnių šilumos.

„Šioje pirtyje tik garas yra tos šilumos nešėjas. Nes kitose pirtyse šiluma susikaupia gultuose, sienose. Prisiminkime, jog šiuo atveju ir apačia nėra labai sandari. Tačiau kuo didesnė oro apykaita pirtyje, kuo dažniau joje keičiasi „atidirbęs“ oras – tuo ir atmosfera joje geresnė. Tarp kitko, tai – viena dažniausiai padaromų klaidų įrenginėjant pirtį: ventiliacijos sistemos nėra arba ji nepakankama. Tokioje pirtyje trošku sėdėti. Yra daug žmonių, kurie pirties nemėgsta. Kodėl? Nes nėra buvę teisingai įrengtoje pirtyje. Kai trūksta oro, turi taip kentėdamas, raukydamasis pirtyje sėdėti“, – sakė pirčių meistras ir blogo tavopirtis.lt autorius.

Šioje srityje polietileninė pirtis įgauna pranašumą – ji neturi grindų, tad dėl ventiliacijos netgi nereikia labai stengtis. O viduje vis tiek pakankamai šilta. Tik ar įkaitusi plėvelė neskleidžia specifinio kvapo?

„Aš to irgi bijojau. Netgi suabejojau, galbūt reikėjo imti skaidrią plėvelę? Na, nėr to kvapo, nėr“, – tikino neįprastos pirties šeimininkas.

Paprašytas paaiškinti, kaip šią pirtį reikia paruošti kaitinimuisi, D. Jankauskas papasakojo ir apie tradicinų pirčių krosnelių tipus.

„Krosnelės būna periodinio ir nuolatinio kūrimo. Pastarosios – tai tos, kurios nuolat pirties naudojimo metu yra kūrenamos. O tokia, kokią įsirengiau aš –  iškaitinama prieš pirtį. Tai – dūminė krosnis. Egzistuoja juoda dūminė pirtis (kartais tai būna tiesiog akmenų krūva su duobe po jais) ir balta dūminė krosnelė – kai dūmai nepakliūva į kaitinimosi patalpą. Krosnis iškūrenama prieš pirtį, tuomet iš jos ištraukiami visi likę degimo produktai: žarijos, pelenai, šliūkštelnama vandens ant akmenų, kad nuo jų būtų nuplauti pelenai. Tada sklende uždaromas kaminas – ir pirtis jau paruošta pirtinimuisi“, – paaiškino pašnekovas.


D. Jankauskas įrenginėjant pirtį. Asm. archyvo nuotr.

Jis pridūrė, jos suomiškos tokio tipo krosnelės, talpinančios tikrai daug akmenų, leidžia pirtintis vakare ir dar iš ryto šilumos tokiai pramogai užtenka. D. Jankausko pastatytoje pirtyje galima pirtintis apie 30–50 minučių. Meistras pirtį kaitina tol, kol viršutinių akmenų temperatūra pasiekia 300 laipsnių Celsijaus.

Kedras pirtyje – kutena nosį, džiugina akį

O kiek įprastai kainuoja D. Jankausko įrengiamos pirtys? Pašnekovas teigė neatsimenantis tikslių skaičių, tačiau sutiko plačiau papasakoti, kokie yra išties prabangios pirties atributai.

„Visi mes daugiau mažiau mylime gražius daiktus. Jei yra galimybė sau leisti kažką gražesnio, tai teikia malonumą. Tačiau tokios pirtys – ne tik gražios pažiūrėti, tačiau ir labai apgalvotas inžinerinis dizaino darbas. Noriu pasakyti, kad dauguma iš tų dekoratyvių detalių turi funkcionalią paskirtį“, – sakė pirčių meistras.

Iš medienos jis gyrė raudonąjį Kanados kedrą – tik kaina šio medžio tokia, kad kai kurie leidžia sau turėti vos vieną iš jo pagamintą detalę visoje pirtyje. Įprastai Lietuvoje pirčių vidaus apdailai naudojama liepa, juodalksnis. Šių medžių tankis yra nedidelis – būtent todėl jie tinka ten, kur tvyro karštis. Savo tankiu teoriškai pirtims tiktų ir pušis, eglė, tačiau šie medžiai yra pernelyg sakingi.

„Mažiausią tankį iš visos šios medienos turi raudonasis Kanados kedras. Mažas tankis lemia du dalykus: medis suakumuliuoja mažai šiluminės energijos, prie jo pridėjus ranką jis ne taip aktyviai perduoda tą šilumą. Užtat atsisėsti, atsiprašant, pliku užpakaliu, ant kedrinio gulto, sukels mažiau neigiamų emocijų, nei ant bet kokio kito medžio gulto“, – sakė D. Jankauskas.

D. Jankausko gaminta kedrinio gulto dalis. Asm. archyvo nuotr.

Su šypsena jis pasakojo apie klientus, kurie nusprendžia įsirengti ąžuolinę pirtį – juk ąžuolas – patvarus, kokybiškas medis, Lietuvos simbolis!

„Ir joje neįmanoma nusėdėti... Po valandos kūrenimo tie gultai sukaupia tokį kiekį šiluminės energijos, jog net su paklotuku ar rankšluosčiu – neįmanoma ant jų išsėdėti! Tai visiškai netinkama mediena pirčiai. Absoliuti priešingybė Kanados kedrui“, – sakė pašnekovas.

D. Jankauskas susižavėjęs pasakojo apie kedro atspalvius: vienoje lentoje gali persipinti rusvi, violetiniai, šviesiai pilki atspalviai – tai itin dekoratyvi mediena.

„Tai nerealiai gražus medis. Tiesiog nerealiai gražus. Negana to, jis savyje turi daug eterinių aliejų, ir vienintelė kedrinė detalė pirtyje jau skleidžia itin malonų kvapą. Man jis kažkuo primena tarybinių laikų limonadus, – juokėsi pašnekovas. – Todėl ir dirbti su juo malonu – vos įpjauni vieną lentą ir jau visos dirbtuvės kvepia.“

Kanados kedras taip pat turi ir antiseptinių savybių, retai pelyja. Vis tik šį vertingą medį tenka konteineriuose plukdyti iš Kanados – būtent todėl jo kaina keliaujant per Atlantą taip išauga.