R. de Hullu vizijoje – žalia bendruomenė, nepriklausoma nuo miesto komunikacijų, gyvenanti iš atsinaujinančių energijos šaltinių, savo atliekas tvarkanti čia pat, gyvenvietėje, turinti individualius vandens gręžinius ir valymo įrenginius.

Pagal projektą pastatai būtų pastatyti iš perdirbtos medienos bei ekologiškų apšiltinimo ir izoliacijos medžiagų. Turbūt pagrindinis jų išskirtinumas – visiškai apželdintas fasadas, imituojantis mišką. Tačiau šįsyk negali kritikuoti, jog „žalumo“ ir „ekologijos“ sąvokomis manipuliuojama – „urbanistinis miškas“ būtų visiškai savarankiškas energijos ir vandens vartojimo prasme.

Keturių aukštų namukai turėtų po tris didelius langus, ant kiekvieno iš jų būtų įrengti saulės elementai.

Juose būtų įrengti stoglangiai, miniatiūriniai prancūziško stiliaus balkonėliai ir panoraminiai langai.

Pats R. de Hullu vadina šį projektą „modernios prabangos nameliais medyje“.

O kaip glaudžiai tektų gyventi tokiai bendruomenei? Planuojama, jog prabangių miško namelių tankumas būtų retesnis, nei įprastame gyvenamąjame rajone, tačiau tankesnis, nei užmiesčio gyvenvietėse.

Planuojama, jog tokių namelių būtų pastatoma ne daugiau kaip 100 viename hektare. Tarp gyvenamųjų namų taip pat būtų galima įrengti tokio pat stiliaus viešbučius, darbo, poilsio patalpas.

„Ir pastatyti atskirai, ir sujungti į vieną kompleksą šie medžio-namelių tipo pastatai imituoja medžius. Automobilių stovėjimo aikštelė būtų įrengta gyvenvietės pakraštye“, – sakė architektas duodamas interviu „Fast Company“.

R. de Hullu nuomone, tokie kompaktiški „urbanistiniai miškai“ galėtų būti kuriami jau pastatytuose miestų rajonuose, kuriant iš tiesų „žaliąsias“ gyvenvietes.

Tokiose gyvenvietėse žmonės galėtų suderinti gyvenimą šalia miesto centro ir gyvenimą žalioje, natūralioje aplinkoje.

Tikėtina, jog tai padėtų sumažinti naudojamų automobilių skaičių ir jų daromą poveikį aplinkai, klimato kaitai. Tokios gyvenvietės būtų įrengtos šalia pagrindinių viešojo transporto stotelių.

Ir tai dar ne visos netikėtos naujovės, kurias pasiūlė R. de Hullu. Architektas siekia, kad būstas būtų prieinamas kiekvienam, o siekis įsigyti žemės sklypą apskritai išnyktų.

Jis nori sukurti vadinamą žemės pasitikėjimo fondą. Tokią idėją kažkada pateikė amerikiečių ekonomistas Henry George'as. Jis atsisakė privačios žemės nuosavybės idėjos teigdamas, jog žemę sukūrė ne žmogus, tad jis ir negali siekti, kad ši žemė jam priklausytų.

Jei nebeliktų privačios žemės nuosavybės, net nepasiturinčios šeimos galėtų įsigyti namą „urbanistinime miške“.

Žemės fondų privalumas – jog jie priklauso bendruomenei ir tuomet bendruomenė gali priimti sprendimus, kaip ši žemė bus naudojama. Kitaip tariant, be bendruomenės pritarimo niekas net negali pasvajoti apie pavojingas medžiagas į aplinką išmetančią gamyklą ar nuolat bruzdantį prekybos centros gyvenamojo rajono kaimynystėje.

Šiuo metu architektas jau dairosi vietos, kurioje įgyvendintų pirmąjį savo „urbanistinio miško“ projektą. Jo teigimu, tam geriausiai tiktų vidutiniškai užstatyta miesto teritorija, mažiau išsivysčiusiose šalyse.

O gal reikėtų jam pasiūlyti kurį nors Lietuvos miestą?

„Noriu sukurti tikrą pusiausvyrą tarp architektūros ir gamtos“, – viliasi R. de Hullu.

Vertė Inga Labutytė-Atkočaitienė,

remtasi portalo http://themindunleashed.org informacija, „OAS1S™“ nuotraukos

Daugiau informacijos apie projektą – „Facebook“ paskyroje.