Viename interviu Jūs esate užsiminęs apie naująjį XXI a. Kauno miesto centrą, kurio ašimi galėtų tapti Nemuno sala.

Diskutuojant, kas galėtų saloje būti, jau vyko visa eilė konkursų: diskutuota nuo Kongresų rūmų iki neliečiamos žaliosios zonos. Visgi, siekiant patenkinti miesto centro raidos poreikius, salos nederėtų eliminuoti, o atvirkščiai – įtraukti į miesto funkcijų plėtrą ir paversti to kertine ašimi.

Žinant, kad Laisvės alėja, Naujamiestis ir Senamiestis yra saugomos paveldo zonos, Nemuno sala yra gerokai lankstesnė. Antai, „Žalgirio“ arenos buvimo niekas nebekvestionuoja. Tai tapo patrauklia ir lankoma vieta. Sala yra humanizuota ir sutvarkyta. Tad Nemuno salos potencialas tapti XXI amžiaus Kauno centro ašimi yra akivaizdus.

Nemuno saloje greta „Žalgirio“ arenos tikrai bus ir mokslo populiarinimo centras. Pridėjus „Akropolį“ bei naujus, vietoj „Respublikos“ iškilsiančius statinius, mes turėsime visiškai atsinaujinusią erdvę. Kaip Jūs matote šios miesto vietos ateitį?

Sovietmečiu susiformavę gamybiniai objektai stabdė daugiafunkcę kultūrinio miesto centro plėtrą, tačiau pasitraukus „Kauno audinių“ įmonei suprojektuotas „Akropolis“, kuris miesto gyventojams ir svečiams tapo ypatingai patrauklus – jame kasdien apsilanko apie 4 tūkst. žmonių. Reikia tik pasidžiaugti, jog pagaliau miestas atsikratys viešbučio „Respublika“. Jo vietoje, paskelbus architektūrinius konkursus, bus projektuojami šiuolaikiniai, XXI amžiaus miesto centro poreikius atspindintys pastatai.

Kalbėdami apie naująjį miesto centrą, priartėjame prie Aleksoto. Tai yra didžiulis nuosavų namų rajonas, neturintis nuosavų traukos centrų. Kaip matytumėte Aleksoto sąsajas su naujuoju Kauno centru?

Aš prisimenu savo jaunas dienas, kada dar būdamas moksleivis su viltimi žvelgiau į naujai besiformuojančius centrinį bulvarą, Dainavos mikrorajoną, kur dalis mano bendramokslių kėlėsi gyventi į naujuosius rajonus. Man jie atrodė fantastiški, pridėję miestui naujos vertės. Dabar šias teritorijas vertinu kitaip ir tai lemia mano architekto išsilavinimas bei įvairialypės patirtys.

Tiesa, mane pasiveja tas nostalgiškas jausmas, kuomet mąstau apie buvusios aviacijos gamyklos teritoriją ir miesto plėtrą jos link. Vizualizuokime – jei miestas išties pasisuka į pietų pusę nuo Senamiesčio ir Laisvės alėjos ašies, respektuoja vandenį, tai anapus Nemuno esančios teritorijos tampa patrauklia vieta. Be gyvenamosios ir kitų tradiciškai nusistovėjusių veiklų jos gali priimti daug naujų funkcijų.

Įsivaizduokime – aleksotiškis, turintis nuosavą namą ir gyvenantis netoli centro, išvažiavęs iš kiemo patenka į žvyrkelį. Ir kaip jam dabar reaguoti į kalbas apie naująjį centrą bei didelius miesto plėtros planus, kol nesame susitvarkę buitinių aplinkos dalykų? Kaip Jūs žvelgiate į tokią situaciją?

Aš žvelgiu optimistiškai dėl to, kad visi matome, kiek metų mes kamavomės su savo duobėtais keliais ir gatvėmis, ir kiek laiko teprireikė pagerinti jų būklę. Tai reiškia, kad žengti žingsnį toliau, artėti prie miestiečių gyvenamųjų erdvių, sukuriant elementariai saugią aplinką ir civilizuotas erdves su apšvietimu, šaligatviais nebus sudėtinga. Ta būtinybę, tą kasdienį darbą atliks miesto savivaldybė. Ir apie tai garsiai kalbėti nereikia. Tiesiog reikia dirbti čia ir dabar, kad kiekvienas miestietis jaustųsi saugus, komfortiškai pasiektų savo gyvenamąją erdvę. Tad ambicingus miesto strategų siekius, susijusius su miesto centro plėtra, naujų funkcijų diegimu, lydės kasdieniai, ne vien aleksotiškiui, bet kiekvienam Kauno piliečiui aktualūs darbai.