Nuolatinė kaita

Kaip sako R. Černiauskas, per jo penkiolikos metų karjerą viešųjų pirkimų srityje išliko tik vienas pastovus dalykas – tai nuolatinės permainos. Toks jau šis darbas. „Pati problematika, ko gero, išliko. Keitėsi daugelis teisės aktų. Įsivaizduoju, kad buvo bandoma sistemą padaryti kaip įmanoma aiškesnę ir suprantamesnę, bet rezultatas yra koks yra. Šiandien vėl laukiame įstatymo pakeitimo. Vietoj vieno atsiras du. Taigi viešųjų pirkimų specialistams ir teisininkams darbo tikrai bus. Šitai tikrai galima drąsiai teigti“, – sakė pašnekovas.

Nuotraukoje – CPO LT vadovas R. Černiauskas. CPO LT nuotr.

Sumaišties viešuosiuose pirkimuose dažniausiai netrūksta. Toks jau šios srities žanras. Vienas eksperimentas keičia kitą, ir specialistams reikia vėl ir vėl persiorientuoti. Taip yra todėl, kad iki šiol niekas dar neatrado recepto, kaip eliminuoti korupciją. Jos gujimas lauk yra nesibaigiantis procesas.

„Teisėkūra nėra mūsų pusėje. Mes naudojame ES teisės aktus ir direktyvas. Patys pirmieji įstatymai buvo parengti vadovaujantis jomis. Dabar vėl ruošiamasi prie jų taikytis. Taigi kokia situacija Europoje, tokia ir pas mus. Ne paslaptis, kad viešųjų pirkimų sritis turi savybę pritraukti korupciją. Iš esmės viešųjų pirkimų įstatymai ir skirti su ja kovoti. Tačiau tai nėra lengva. Nuolatos ieškoma šiek tiek kitokių kelių. Procesas sudėtingas. Ir faktas toks, kad kai yra nuolatinė teisės aktų kaita, atsiranda tam tikra sumaištis“, – kalbėjo p. Černiauskas.

Nenuostabu, kad viešųjų pirkimų specialistams nuolatinė įstatymų kaita sukelia nemažai rūpesčių. Visgi nusistovi kažkokia sistema, atsiranda tam tikras ritmas, o tada viskas pasikeičia. Ir vėl ginčai, ir vėl nežinomybė dėl naujo įstatymo traktavimo.

„Aišku, mes darome savo darbą. Jis paprastas: nupirkti prekes ir paslaugas racionaliai panaudojant lėšas. Ši užduotis visada tokia pati. Tik nepaisant visų įstatymų pakeitimų darbo mums nemažėja. Reikia pripažinti, kad šiandien dalyviai darosi vis labiau teisiškai išprusę. Jie supranta, kad dalyvauti procedūrose neturint teisinių žinių yra sunkoka. Jie dėl to ieško būdų, kaip konkuruoti būtent teisiniais pagrindais, o ne profesiniais. Visi girdėjome tą istoriją su Vilniaus aplinkkeliu. Kompanijos, kurios realiai net neturi kvalifikacijos atlikti reikalingus darbus, sėkmingai skundžia savo konkurentus. Mes irgi pastebime, kad kartais dalyviai vieni kitus skundžia vien iš noro pakiaulinti“, – stebėjosi pašnekovas.

Geriausias vertintojas – užsakovai

Tačiau geresnis teisinis išprusimas ir į naudą. R. Černiauskas pastebi ir tai, kad kasmet savo paslaugas siūlančios įmonės išmoksta vis geriau ginti savo interesus. 

„Tuo metu, kai veikė pirmoji įstatymo redakcija, statybininkai labiau pasižymėjo santūrumu. Skriaudą jie, matyt, išlaikydavo širdyse. Jie nebuvo linkę ginčytis. Dabar jau yra priešingai. Statybininkai gina savo teises. Tai yra pagirtina. Mūsų kataloge buvo apie 300 rangovinių organizacijų, kurios siūlė namų renovacijos darbus. Tai iš tikrųjų daug. Konkurencija labai didelė. Toje kovoje turi būti aktyvus“, – įsitikinęs CPO LT vadovas.

Po diskusijos apie viešuosius pirkimus. Viduryje – R. Černiauskas. Portalo Statybunaujienos.lt nuotr. 

Be abejo, konkurencinėje kovoje nepakeičiamas ginklas yra tavo atliekamų darbų kokybė. Viešojoje erdvėje vis pasigirsta raginimų pabandyti ją užtikrinti griežtesnėmis priemonėmis nei dabar, pvz., sukuriant vadinamąjį nepatikimų tiekėjų juodąjį sąrašą. R. Černiauskas tokius pasiūlymus vertina neslėpdamas skepsio.

„Mano nuomonė gal ir nebūtinai yra teisinga, bet aš ją vis tiek noriu išsakyti. Manau, kad geriausiai tiekėjo autoritetą atspindi užsakovų vertinimai. Būtent jiems ir turėtų būti atiduotas tiekėjų vertinimas. Šiandien mes kalbame apie tai, kad tiekėjus reikėjo įrašyti arba neįrašyti į nepatikimų sąrašus. Tai tikrai nėra pats geriausias būdas. Juk tokiu atveju reikėtų aiškiai įstatymu apibrėžti, ką reiškia patikimas ir nepatikimas. Tik perkančioji organizacija gali nuspręsti, kokio rangovo jai reikia. Kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti, ką rinktis. Reikia koncentruotis į tai, ką vienas ar kitas rangovas padarė, o ne ko nepadarė“, – dėstė jis.

Įtartinai p. Černiauskui atrodo ir raginimai atsisakyti mažiausios kainos kriterijaus, jį pakeičiant ekonimiškai naudingiausio pasiūlymo principu.

„Dabar kone įprasta manyti, kad mažiausia kaina – tai jau savaime blogis. O štai ekonomiškai naudingas pasiūlymas – tai jau absoliutus gėris. Tarkim, mes turime projektą ir paprašome rangovą pagal jį kažką pastatyti arba suremontuoti. Kurioje vietoje čia surasti tą ekonominę naudą?Juk rangovo užduotis tokiu atveju yra įvykdyti tiksliai tai, kas numatyta projekte. Nieko kito jis negali padaryti“, – teigė pašnekovas.

Pasak jo, ekonominė nauda kaip kriterijus veikia tik tuo atveju, jeigu pačiam rangovui patikimas projekto rengimas, medžiagų paieškos ir t. t.

„Tiesa tokia, kad kai kuriais atvejais mažiausios kainos kriterijus veikia kuo puikiausiai. Kitais atvejais reikia ieškoti ekonominės naudos. Tačiau nematau reikalo visa tai kažkaip reglamentuoti įstatymu. Jeigu mes formaliai iškelsim reikalavimą, kad būtų laikomasi ekonominio naudingumo, tai toli gražu neužtikrins geresnių rezultatų. Pasikartosiu, rezultatai priklauso ne nuo formalių reikalavimų, o nuo to, kaip perkančioji organizacija sugeba suformuluoti uždavinius“, – kalbėjo p. Černiauskas.

Lietuviai dar gana pasyvūs

Pašnekovui iki šiol sunkiai sekasi suprasti ir paaiškinti pasyvumą, kuriuo pasižymi pakankamai didelė dalis lietuvių. Pernelyg dažnai mes tik laukiame progos pabambėti, bet tuo pačiu nedarome nieko, kad prisidėtumėme prie geresnės sistemos kūrimo.

„Mes daug susiduriame su daugiabučių renovacijos procesu. Man net apmaudu pasidaro, kai pamatau, kad daugiabučiam namui atstovauja ne gyventojai, o savivaldybės paskirtas administratorius. Butas juk yra žmogaus privati nuosavybė. Reiškia, kad savo turto administravimo darbą jis lengva ranka patiki kažkam kitam. Visai nepažįstamam žmogui. Labai dažnai niekam net nerūpi, kas tas administratorius. Susirūpinama nebent tuo atveju, jeigu kažkas nutinka. Jeigu mes nelabai rūpinamės savo daiktu, tai ką jau kalbėti apie valstybinį turtą?“ – retoriškai klausė CPO LT vadovas.

Anot jo, lietuviams dar trūksta įsitraukimo. Pakankamai dažnai tiesiog pagalvojama, kad viskas „čia kažkaip toli nuo mūsų“. Tad kam vargti? Tačiau iniciatyvos, siūlymų tikrai reikia. Negalima taip imti ir visko palikti likimo valiai.

„Labai noriai vertiname iš šono, bet labai nenoriai teikiame siūlymus, ką būtų galima daryti geriau. Tą patį renovacijos procesą vykdant nuolat girdime kritiką, kas daroma blogai. Tačiau pasiūlymą, ką galima daryti geriau, kaip ir nėra. Ar kada nors užsienyje girdime tokį niurnėjimą? Žmonės labiau koncentruojasi į tai, kas gerai, ir galvoja, kaip daryti dar geriau“, – teigė p. Černiauskas.

Per dažnai viešuosius pirkimus nurašome kaip korupcijos nuvargintą sritį, bet p. Rolandas primena, jog viešųjų pirkimų įstatymai kaip tik ir atsirado dėl to, kad būtų lengviau kovoti su korupcija, o ne atvirkščiai.

„Seniai aišku, kad pagrindinis korupcijos šaltinis – žmogiškasis faktorius. Taigi atsakymas yra žmogiškojo faktoriaus eliminavimas. Daug priklauso ir nuo intereso. Pastebime, kad jeigu daugiabučio namo bendrija yra suinteresuota efektyvia renovacijos procedūra, tai joks įstatymas jiems nereikalingas. Jie patys save prižiūrės“, – įsitikinęs jis.

Ambicijų netrūksta

Norėtųsi R. Černiauskui ir šiek tiek didesnio konkursuose dalyvaujančių darbų vykdytojų įsitraukimo. Vertingų įžvalgų jie tikrai turi. Tik bėda ta, kad jie ne visada nori jomis pasidalinti bendram labui.

Diskusija apie viešuosius pirkimus ir korupciją. Dešinėje – R. Černiauskas. Portalo Statybunaujienos.lt  nuotr.

„Taip, profesionalų informacija ir įžvalgos visada yra labai aktualios. Visgi pastaruoju metu kažkaip ima matytis noras pasinaudoti įstatymų plonybėmis savo naudai. Ir ne visada sąžiningai. Yra toks dalykas, kaip minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai. Jeigu vos juos atitinkantis rinkos naujokas ims įtikinėti, kad gali atlikti net ir pačius sudėtingiausius užsakymus, ims teismuose stabdyti procedūras, vargu, ar bendram procesui tai bent kiek padės. Jeigu profesiniai gebėjimai taip greitai aktyvėtų, kaip ir teisinės žinios, tai būtų labai džiugu“, – atsidūsta CPO LT vadovas.

Aišku, ir tokiems nepatyrusiems žaidėjams reikia leisti dalyvauti konkurencinėje kovoje. Jos juk reikia. Nori nenori. Jos civilizuotumą labiausiai padėtų užtikrintų stabilumas teisiniame reguliavime. Kai teisinė sistema nusistovi, tampa aišku, kaip taikyti konkretų teisės aktą. Tada nebelieka erdvių interpretacijoms. Tačiau dabar teisinė bazė nuolat keičiasi, ir idėjų kiekvienam kyla.

„Paprastai įstatymus kiekvienam norisi prisitaikyti sau naudingu būdu. Tokia situacija neracionali. Dabar ruošiami pakeitimai tikrai kardinalūs. Vėl kils klausimų, vėl prireiks laiko, kol viskas susireguliuos“, – įsitikinęs p. Černiauskas.

Tačiau motyvacijos ir optimizmo jam netrūksta. Tie iššūkiai, kurie kasdien ištinka darbe, visai negąsdina. Atvirkščiai, jie įkvepia. Šiandien apie 10 proc. šalies viešųjų pirkimų įvykdoma būtent per CPO LT. Būtent šis skaičius labiausiai ir įkvepia. Jis pakankamai didelis, kad parodytų, jog einama teisinga linkme, bet ir pakankamai mažas, kad sukeltų didesnį apetitą.

„Iš tikrųjų 10 proc. dar nėra daug. Kita vertus, su daugiabučių renovacija susijusių pirkimų per mūsų sistemą įvykdoma apie 90 proc. Tai reiškia, kad mus taip įvertina net ir tie, kurie neprivalo naudotis mūsų paslaugomis. Geriausias įvertinimas tada, kai CPO LT paslaugomis naudojamasi ne dėl įstatymo, o dėl mūsų profesionalumo. Mes to labiausiai ir laukiame bei siekiam“, – sakė p. R. Černiauskas, CPO LT direktorius.