Išorė išlikusi beveik nepakitusi

„Žydų kultūros paveldo tema pastaraisiais metais tampa vis aktualesnė. Miestų ir rajonų savivaldybės deda pastangas, kad jų teritorijoje esantis išlikęs žydų kultūros paveldas būtų žinomas, suvokiama jo vertė, kad jis būtų aktualizuojamas ir prikeliamas naujam gyvenimui. Tokių pozityvių pavyzdžių vis daugėja. Dažnai atokiau esantys miesteliai į didįjį pasaulio žemėlapį patenka per išlikusį žydų kultūros paveldą, taip sulaukdami turistų”, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.

Simno sinagoga yra statyta 1905 m. senosios medinės sinagogos vietoje, o rekonstruota sovietmečiu ─ XX a. viduryje. Nuo 1952 m. joje veikė kultūros namai su 250 vietų sale, kurie buvo įrengti pertvarkytoje naujiems poreikiams sinagogoje, o vėliau ─ mokyklos sporto salė. Šiuo metu sinagoga yra Alytaus rajono savivaldybės nuosavybė. Prieš tolimesnius sinagogos tvarkymo darbus Kultūros paveldo departamentas rekomenduoja atlikti istorinius fizinius tyrimus.

Kaip vertingosios savybės yra įvardintas kompaktinis Simno sinagogos tūris – ji yra stačiakampio plano, vieno aukšto su dviejų aukštų ŠR dalimi bei pastoge. Saugoma yra ir trišlaitė stogo forma, kapitalinių sienų tinklas (tai reiškia, kad negalima keisti pastato išplanavimo), autentiškos langų ir durų angos, fasadų architektūrinio sprendimo visuma, pamatas su skelto akmens mūro cokoliu bei raudonų ir geltonų keraminių plytų mūro sienos.

Simno sinagoga išlaikė beveik nepakitusias išorės formas. Kultūros paveldo departamento parengtoje knygoje “Žydų kultūros paveldas Lietuvoje” (str. aut. Marija Rupeikienė) istorizmo laikotarpio sinagogų architektūros stilistika apibūdinama kaip įvairesnė nei ankstesnių epochų žydų maldos namų: naudoti viduramžių, naujųjų laikų bei Rytų, maurų ir bizantinės architektūros elementai, plito įvairūs eklektiniai praėjusių stilių deriniai. Simno ir Alytaus sinagogų stilistika yra panaši, pagyvinta dvispalve plytų ornamentika; jų pagrindiniai fasadai ─ su pabrėžtais viduriniais rizalitais (pastato dalimis, išsikišusiomis fasade per visą pastato aukštį), užbaigti trikampiais frontonais.

„Tarp raiškiausių originalios architektūros statinių miesto istorinėje dalyje, be bažnyčios ir šalia jos, ties Vytauto gatvės posūkiu stovinčio vienaaukščio “plytų stiliaus” namo, yra ir “plytų stiliaus” sinagoga , nors ji gerokai apniokota, pakeisti kai kurie jos fasadų elementai. Netinkamai pastačius kultūros namus, sinagoga menkai dalyvauja centro ir aikštės kompozicijoje, yra beveik atskirta nuo aikštės – tarsi kieme”, ─ apie Simno sinagogą rašoma 1999 m. išleistoje Algimanto Miškinio knygoje “Užnemunės miestai ir miesteliai”.

Žydai sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų

Pasak Kultūros paveldo departamento Alytaus skyriaus vedėjo Aliaus Baranausko, Alytaus apskrityje į Kultūros vertybių registrą įrašytos dvi sinagogos - Alytaus ir Simno: „Taip pat išliko sinagoga Merkinėje. Šiuo metu joje yra Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos aktų salė.

Žydai Simne apsigyveno XVII a. pr. Jiems čia buvo sudarytos sąlygos įsikurti ir plėstis tam, kad aktyviau vyktų prekyba ir vystytųsi verslas. 1851 m. Simne gyveno 652 žydai iš 1531 bendro gyventojų skaičiaus, 1897 m. 493 žydai iš 1443 gyventojų. 1914 m. duomenimis, Simne gyveno 786 žydai iš bendro 1979 gyventojų skaičiaus. Yra duomenų, kad 1935 m. Simne gyveno 150 žydų šeimų. Simno centre jie buvo įkūrę krautuves, amatų dirbtuves ir paslaugų įstaigas. Labiausiai paplitę verslai buvo žaliavų supirkimas, smulki gamyba ir įvairi prekyba. Vokiečių okupacijos pradžioje „žydai, kurių Simne buvo apie 600, pradžioje buvo suvaryti į vietoje suformuotą getą, o netrukus sušaudyti: Vidzgirio miške prie Alytaus – 182 vyrai, o Kalesnykų giraitėje – 412 moterų, senių ir vaikų” (A.Miškinis).

Iki Antrojo pasaulinio karo dabartinėje Lietuvos respublikos teritorijoje stovėjo 500-600 įvairių žydų maldos namų. Žodis „sinagoga“ (gr.synagoge – susirinkimas, suėjimas) reiškia susirinkimą, taip pat ─ žydų maldos namus. Sinagoga yra skirta trims tikslams: religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams.  

Viktorijos Mačiulaitytės (Kultūros paveldo centras) nuotraukos