Programėlė suteikia galimybę susipažinti su 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektų istorija, architektais, buvusiais savininkais. Mobiliojoje programėlėje pateikiami skirtingi maršrutai po Kauno miesto Centro, Žaliakalnio, Gričiupio, Aleksoto ir Šančių seniūnijas. Maršrutai atspindi anuometinį Kauną, tapusį diplomatijos, kultūros, sporto ir švietimo sostine, modernių vystymosi tendencijų ir lietuviškumo centru, miestu, kuris artimas gamtinei aplinkai ir kuriame patogu gyventi. Nemokamą mobiliąją aplikaciją galima atsisiųsti iš „Google“ play ir App Store.

1919–1940-ųjų Kaunas pasižymi miesto kraštovaizdžiu, gyvai atspindinčiu tarpukario Europos modernizmo architektūrą. Jis įtrauktas į Europos Sąjungos sudarytą Europos paveldo vietų sąrašą, nes atliko svarbų vaidmenį Europos istorijoje ir kultūroje.

1919–1940-ųjų metų Lietuva – viena iš naujų, po I-ojo Pasaulinio karo Rytų ir Centrinėje Europoje nacionaliniu–teritoriniu pagrindu susiformavusių valstybių, praradusių savo istorinę sostinę Vilnių ir bandžiusių per kelis dešimtmečius pagreitintai integruotis į tarpukario Europos politinį-socialinį bei kultūrinį kontekstą.

1920–1939 m. Kaunas tapo Lietuvos laikinąja sostine ir svarbiausiu miestu. Tuo metu prasidėjo naujas šio miesto, o kartu ir visos Lietuvos, gyvavimo Europoje laikotarpis: laisvės proveržis atvėrė vartus spartaus vystymosi ir tobulėjimo link. Valstybinės institucijos, visos tarptautinės organizacijos ir valstybės, palaikiusios diplomatinius santykius su Lietuva, turėjo savo atstovybes Kaune, kuris palaipsniui vystėsi į miestą, siekiantį tapti modernia ir pilnaverte Europos sostine.

Visa tai ryškiai atsispindėjo to meto kultūriniuose judėjimuose, miesto architektūroje, žmonių pasaulėžiūroje. Besiformuojančios laikinosios sostinės laikotarpio dvasia ir stilius tuo metu materializavosi į pastatus, kurie išaugo vietinių materialinių ir intelektualinių resursų bazėje.