Valstybei priklausančioje žemėje, besiribojančioje su uošvės žeme, Gelgaudiškio (Šakių rajone) gyventojas Vidmas Sprainaitis pasistatė garažą. Tada sukūrė verslą, kuriame dirbo, ir atlyginimą į namus nešė penkiese. Tačiau akyli suvalkiečiai įskundė savo kaimyną valdžiai, kuri liepė garažą nusigriauti.

Inspekcija pareikalavo nugriauti

Pirmiausia V. Sprainaitis gavo Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – Inspekcijos) aktą, kuriame buvo nurodyta, jog garažas – 12,1 m x 18,24 m su priestatu 6,89 m x 5,9 m – pastatytas savavališkai. Iš garažo savininko buvo pareikalauta statinį nugriauti, nes žemė, ant kurios jis stovi, yra valstybės, o pastatas pastatytas be statybos leidimų.

Kaip sakė pats V. Sprainaitis, garažą jis pasistatė 1997 m., šalia uošvės sklypo, ant žemės, kurią ji nuomojo iš valstybės. „Statydamas garažą tikėjausi, kad su laiku galėsiu įsigyti šį sklypą ir įteisinti garažo statybą, – sakė jis. – Tačiau ilgainiui teritorija, kurioje stovi garažas, buvo priskirta Gelgaudiškio miesteliui, statybą reglamentuojantys norminiai aktai vis keitėsi, o jų reikalavimai griežtėjo. Dėl to susitvarkyti man taip ir nepasisekė.“

Įsikišus valstybės institucijoms, V. Sprainaitis vėl ėmė ieškoti būdų įteisinti statinį. Šakių rajono savivaldybė paaiškino, kad įteisinti statinį vyriškis gali. Tačiau pirmiausia turi gauti valstybės žemės valdytojo Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) sutikimą padidinti esamos namų valdos žemės sklypą valstybinės žemės sąskaita, parengiant detalųjį planą.

Tačiau ši institucija tokio sutikimo nedavė.

Žemės tarnyba nepritarė statinio įteisinimui

Kaip portalui paaiškino NŽT Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Baltušytė, LR Statybos įstatyme įtvirtintos sąlygos, kad statyti galima tik tuomet, jeigu statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba naudoja kitais nustatytais pagrindais; turi statybą leidžiantį dokumentą.

„Konkrečiu nagrinėjamu atveju valstybinėje žemėje yra pastatas – garažas, kuris negali būti statomas neturint žemės sklypo valdymą ar naudojimą patvirtinančių dokumentų, – paaiškino specialistė. – Jeigu asmenys naudoja žemę ne įstatymų nustatytu pagrindu, laikytina, kad jie nėra žemės naudotojai, o jų naudojimasis žeme – savavališkas žemės užėmimas. Tokiais atvejais NŽT pritarimas, kad būtų įteisinta savavališkai užimtame valstybinės žemės sklype esanti savavališka statyba, negali būti išduodamas.“

Kaip šuo gaudė savo uodegą

Gelgaudiškis V. Sprainaitis atsidūrė situacijoje, kuri tautoje įvardinama „šuo gaudo savo uodegą“. „Negaliu įteisinti garažo statybos, nes nesu žemės, ant kurios jis stovi, savininkas arba naudotojas. O tapti savininku arba naudotoju negaliu todėl, kad toje vietoje stovi garažas, kurio statybą noriu įteisinti“, – sakė V. Sprainaitis.

Nacionalinės žemės tarnybos atstovė G. Baltušytė paaiškino, kad netgi nugriovus garažą ir suformavus toje vietoje naują žemės sklypą, nebus teisinio pagrindo piliečiui suteikti tą žemės sklypą naudotis ne aukciono būdu. Nauji žemės sklypai gali būti parduodami ar išnuomojami tik aukcione, todėl dar neaišku, sakė specialistė, ar netgi suformavus naują žemės sklypą, neatsiras kitų asmenų, pageidaujančių tą žemės sklypą pirkti ar nuomoti aukciono būdu.

„NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinis, atsakingas už šios žemės pardavimą, nuomą ar suteikimą naudotis, šiuo atveju nemato protingumo principo pažeidimo, kadangi neturi teisinio pagrindo piliečiui, savavališkai užėmusiam valstybinę žemę ir taip pažeidusiam Lietuvos Respublikos įstatymus, sudaryti lengvatinių sąlygų įsigyti ar suteikti naudotis valstybinę žemę ne aukciono būdu“, – sakė G. Baltušytė.

Į ginčijamą žemės sklypą daugiau niekas nepretenduoja

V. Sprainaitis nutraukė verslą. Penkios šeimos neteko atlyginimo, buvęs verslo savininkas gyvena iš valstybės malonės, gaudamas 641 Lt netekto darbingumo pensiją. Nors nei valstybė, nei Šakių rajono savivaldybė neturi jokių planų kam nors panaudoti žemės sklypą, teismai, grasindami baudomis, vyriškiui liepia trauktis su visu garažu.

V. Sprainaitis, pasistatęs garažą ir pradėjęs verslą, savo lėšomis nutiesė kelią, kuriuo iki šiol naudojasi trijų sodininkų bendrijų gyventojai, jį prižiūri, žiemą valo sniegą. Vyrui atstovaujantis advokatas Mindaugas Skruibis pastebėjo, kad tarp savininko teisių gynimo ir bendrosios nuosavybės įgyvendinimo turėtų būti laikomasi teisingos pusiausvyros. Jo nuomone, neteisėtos statybos pasekmės turėtų būti šalinamos derinant abiejų šalių interesus ir taikant proporcingas siekiamam tikslui priemones.

„Manau, kad statinio nugriovimas turėtų būti kraštutinė priemonė, kuri būtų taikoma esant esminiam suinteresuoto asmens teisių pažeidimui“, – sakė advokatas M. Skruibis, pridurdamas, kad garažas niekam netrukdo ir niekieno interesų nepažeidžia, o vietos gyventojams yra net naudingas.

Šakių rajono savivaldybės administracija portalui patvirtino, kad jokio intereso kam nors naudoti ginčijamą žemės plotą neturi.

Padėtis be išeities?

„Įstatymas leidžia, suderinus su kompetentingomis institucijomis, statinį įteisinti, – portalui sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas. – Tačiau reikia įvertinti kelis momentus: ar yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai arba nuomos sutartis. Taigi jis [V. Sprainaitis – aut. past.] net negalėjo gauti leidimo statybai, nes statė ne savo žemėje. Jei žmogus net nebandė tos žemės įgyti arba įgyti teisių ją naudoti, – nebūtinai nuosavybės teise, – morališkai kyla klausimas – kas būtų, jei Lietuvoje kiekvienas statytų statinius ten, kur įsigeidžia?“

Politiko nuomone, statyti žemėje, kuri statytojui nepriklauso, ir tikėtis, kad ateityje kas nors pritars, jog statinys duos naudos, – bus sukurtos darbo vietos, sutvarkytas kelias, kuris eina į statinį ir kitus visuomeninės reikšmės objektus, kaip sodininkų bendrija, – yra sunkiai suprantama. J. Sabatausko nuomone, ši padėtis – be išeities.

„Pateiksiu pavyzdį: Juodkrantėje nugriautas poilsiautojų pamėgtas žuvų restoranas. Jis buvo pastatytas turint teisę naudotis sklypu, esant projektui ir visiems leidimams, tačiau teismas įpareigojo nugriauti, nes neva tie leidimai buvo gauti pažeidus įstatymą. Dabar toks pats likimas laukia ir kitų, netgi gyvenamųjų namų, kur gyvena šeimos su vaikais, – pasakojo J. Sabatauskas. – Tai kaip galima lyginti žmones, kurie įsigijo teisėtai pastatytus pastatus, įsteigė verslą ar apsigyveno su šeimomis, su tais, kurie iš pat pradžių žinojo, kad nei žemės nuosavybės, nei leidimų statytis neturi ir nesistengė viso to sutvarkyti?“

Ne viename teisės akte yra numatomos įvairios išimtys, nes įstatymai negali numatyti visų atvejų. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas pastebėjo, kad atskiri precedentai gali sukurti negerą praktiką.

O kaip padaryti, kad precedentą galima būtų įteisinti, užkertant kelią negerai praktikai?

Dr. A. Vidžiūnas siūlys persvarstyti analogiškų bylų praktiką

„Manau, kad teisines nuostatas reikėtų mėginti žmoginti, – sakė LR Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas. – Juk V. Sprainaitis pripažįsta klaidas, sutinka su visomis nuobaudomis, kad tik dėl to verslas ir gyvenimas nežlugtų. Juk, atvirai kalbant, visos šios situacijos ištakos – mūsų praeityje, ano gyvenimo realijose. Visi gali pripasakoti daugybę istorijų apie neregistruotus statinius, teisiškai nesutvarkytas pastatų rekonstrukcijas, būtinų dokumentų brangumą ar trūkumą ir kt. Vidmantas tiesiog mąstė valstietiškai: pirma padarysiu, o popierius susitvarkysiu vėliau. Ir pateko į griežtas įstatymų rankas...“

Politiko nuomone, pirmiausia reikėtų ne vien formalaus įstatymų raidės laikymosi. Bausmės adekvatumo, protingumo ir socialinių padarinių įvertinimas – teismų rankose. Dr. A. Vidžiūnas yra pasirengęs mėginti pasiūlyti, kad šio tipo bylų praktika būtų dar kartą apsvarstyta.

„Reikės ir įstatymo pataisų. Tokios pataisos, aišku, bus sutiktos gana kritiškai – tai ką, vėl platinate angą visokiems statybų nusikaltėliams... Tik man Vidmantas į banditą ar valstybės priešą visai nepanašus“, – pastebėjo politikas. Dr. A. Vidžiūnas siūlys kitą kelią. Valstybės institucijos, atsakingos už statybų priežiūrą ir valstybinės žemės tvarkymą, neturėtų siūlyti kraštutinių priemonių – griovimo, jeigu nėra padaryta konkrečios žalos visuomenei ir valstybei, jeigu nepažeistos kitų kaimynų teisės, jeigu nėra teisinių ginčų, jeigu statinys nežaloja kultūros paveldo, nėra pastatytas saugomose teritorijose ir pan.

„Na, sutikit, Gelgaudiškio pakraštys tikrai nėra nei Vilniaus senamiestis, nei Nidos paplūdimys. Svarų patariamąjį balsą turėtų turėti vietos bendruomenė, seniūnija, savivaldybė, tie, kas geriausiai žino, kas valstybei didelė žala, o kas gal visai ne žala. Kaip tai sureguliuoti teisiškai korektiškai, ministerijų tarnautojų reikalas“, – sako dr. A. Vidžiūnas.

Bauda, politiko nuomone, turi būti sunki, nuo tokių savavališkų statybų žmones vis dėlto reikia atpratinti, bet šiuo atveju valstybė tikrai taptų stipresnė, jei V. Sprainaitis dirbtų, samdytų darbininkus, mokėtų jiems atlyginimą ir mokesčius.

„Ar pavyks tai įrodyti, šimtaprocentinių garantijų neturiu“, – sako dr. A. Vidžiūnas.