V. Adamkus pasaulinį pripažinimą aplinkosaugos srityje pelnė per beveik tris dešimtmečius trukusią karjerą JAV Aplinkos apsaugos agentūroje. Nuo 1972 m., kaip JAV aplinkos apsaugos delegacijos narys, nuolat lankėsi Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje.

Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaras V. Adamkus džiaugiasi, kad Amerikoje 6-ojo dešimtmečio pradžioje valdžios inicijuota ir kitas valstybes įtraukusi kova su aplinkos tarša padėjo išvengti greitai artėjusios ekologinės katastrofos, tačiau nusiraminti negalime – visuotinis klimato atšilimas yra mūsų amžiaus rykštė.

V. Adamkus pasakoja apie savo karjerą JAV, situaciją Lietuvoje ir išreiškia viltį, kad požiūrį į ekologiją mūsų šalyje pakeis naujoji karta, tokia, kaip KTU Aplinkosaugos technologijos katedroje ruošiama šiuolaikiniai aplinkosaugos specialistai.

KTU Aplinkosaugos technologijos katedros pirmtakė – Miestų sanitarijos katedra buvo įkurta 1940 m. rugpjūčio 15 d. Kauno universitete. Vėliau iki 1956 m. katedra buvo vadinama Vandentiekio, kanalizacijos ir santechnikos katedra ir rengė vandentiekio ir kanalizacijos specialybės inžinierius, o nuo 1978 m. ir vandens išteklių racionalaus naudojimo ir pramoninių nuotekų valymo technologus. 1988 m. katedra pavadinama Inžinerinės ekologijos katedra ir savo veiklą tęsia KTU Cheminės technologijos fakultete. 2014 m. katedra pervadinta į Aplinkosaugos technologijos.

– Ne kartą aplinkosaugos reikalais Lietuvoje lankėtės sovietmečiu, šios srities neapleidote ir tapęs Lietuvos Prezidentu. Kokie svarbiausi darbai buvo nuveikti nepriklausomybės laikotarpiu?

– Vienas didžiausių Lietuvos pasiekimų yra vandenvalos srityje, sustabdant vandens taršą ir užtikrinant geriamojo vandens kokybę. Šioje srityje mes tikrai daug pasiekėme. Džiaugiuosi, kad net ir iki nepriklausomybės atgavimo vandenvaloje atliktos pertvarkos davė gerų rezultatų. Tuo pačiu, apsaugojome ir tam tikrus gamtos išteklius, būtent žuvininkystę, nes šioje srityje buvo daug sureguliuota ir daug padaryta. Tai yra patys ryškiausi pasiekimai aplinkosaugoje.

– Prezidente, minite, kad pastaruosius kelis dešimtmečius neišvengiamai šiek tiek atitrūkote nuo aplinkosaugos. O kokias didžiausias ekologines grėsmes matėte aktyviai dirbdamas JAV federalinėje tarnyboje?

– Jeigu tuo metu nebūtume atkreipę dėmesio į ekologines problemas, galiausiai Žemėje būtų susidariusi tragiška padėtis. Tačiau šiandien tokios galimybės nematau, nes per tą penkiasdešimt metų pasaulyje buvo pripažintas pavojus aplinkosaugos srityje ir dedamos didelės pastangos jas spręsti.

Dalyvaujant Sovietų Sąjungos ir Amerikos bendradarbiavime aplinkosaugos srityje aukščiausiame lygyje, mačiau, kad, nors ir primityviai, buvo pradėta imtis tam tikrų priemonių Tarybų Sąjungoje, tas pats buvo ir Lietuvoje. Nors ir lėtai, bet visą laiką buvo žengiama į priekį, pripažinus faktą, kad reikia ką nors daryti. Taip mes išvengėme gamtos katastrofos Lietuvoje, visada laikydami galvą iškėlę virš vandens.

– Užsiminėte apie galimą tragišką padėtį, jei nieko nebūtų buvę imtasi mažinant vandens ir aplinkos taršą. Būtume išprovokavę ekologinę katastrofą?

– Be jokios abejonės. Būtume atsidūrę tokioje padėtyje, kurioje kelio atgal nebūtų buvę. Būtume pasiekę visišką degradaciją gamtos srityje ir man sunku net įsivaizduoti, kaip tą gamtos balansą būtų reikėję atstatyti. Gal ir būtume atstatę, o ir gal dar ir šiandien būtume bandę jį atstatyti. Džiaugiuosi, kad laiku buvo susigriebta ir, manau, jog ne iki galo, bet ši kova yra laimėta.

– Tris savo gyvenimo dešimtmečius paskyrėte aplinkosaugai, vėliau grįžote į Lietuvą ir dvi kadencijas jai vadovavote. Kaip šiandien vertinate savo pasiekimus?

– Žinoma, pirmiausia galiu kalbėti apie karjerą gamtos apsaugos srityje, nes turbūt šioje srityje palikau didžiausią įnašą, daugiausia laiko praleidau. Nepriimkite to kaip pasididžiavimo, bet pavyko nemažai pasiekti pačiame aukščiausiame lygyje net tik savo aplinkoje, bet ir tarptautiniu mastu. Žinau, kad šioje srityje esu pripažintas. Iki šios dienos girdžiu komplimentus. Kartais net nejauku ir nepatogu jų klausyti.

Esu patenkintas tuo, kad su pasididžiavimu kiekvienam žmogui galiu pažiūrėti į akis ir drąsiai pasakyti, kad šioje srityje atidaviau viską, ką galėjau geriausio ir džiaugiuosi matomais rezultatais.

Manau, kad kiekvienas žmogus turi suprasti aplinkosaugos svarbą, nes tai yra vienintelis kelias, kuriuo turime eiti. Tas kelias turi prasidėti šeimoje ir tęstis visą gyvenimą, tapdamas dalimi kiekvienos asmenybės. Asmenybės, kuri taip elgiasi natūraliai, suprasdama, kad priešingu atveju ji naikina pačio žmogaus asmenybę ir gyvenimo gerovės lygį. Kai visi tai suprasime, problemos savaime spręsis. Nereikės įspėti, nereikės skirti baudų nei pramonininkams, nei paprastiems žmonėms.

Mano giliu įsitikinimu, švietimas ir supratimas yra atsakymas į visas žmonijos problemas. Norėčiau, kad gamtosaugos sritis grįžtų į Lietuvos švietimo sistemą, kad šis klausimas vėl atsidurtų žiniasklaidoje. Ekologinėje srityje, su dideliu skausmu širdyje tą sakau, pas mus vis tik yra žemas lygis ir aš tikiu, kad su jaunąja karta tas keisis į gerąją pusę.