Biudžeto planavimas keičiasi – išsisukinėjimams vietos mažėja

Nuo 2023 metų Lietuvos Respublikos biudžetas planuojamas trejų metų laikotarpiui, sudarant vadinamąjį vidutinės trukmės biudžetą. Tai reiškia, kad institucijos iš anksto žino ne tik kitų metų, bet ir viso trejų metų ciklo finansinius rėmus. 2025 m. atlikti teisinio reglamentavimo pakeitimai sudarė galimybes dalį nepanaudotų einamųjų fiskalinių metų lėšų perkelti į kitus metus, taip mažinant spaudimą einamųjų fiskalinių metų pabaigoje skubėti išleisti viską „iki paskutinio cento“.

Todėl senoji praktika – skubėti pirkti kompiuterius, baldus ar konsultacines paslaugas einamųjų metų gruodžio mėnesį vien tam, kad „neliktų likučio“ – tampa ne tik neatsakinga, bet ir teisiškai bei finansiškai nepateisinama.

Avansinis mokėjimas – tik įvertinus visas aplinkybes

Kitas pastebimas būdas „įsisavinti“ lėšas – avansinių mokėjimų atlikimas tiekėjams. Primintina, kad avansinis mokėjimas galimas tik tokiu atveju, jei jis yra numatytas sutartyje ir griežtai pagal sutartyje numatytą tvarką. Tiekėjo pageidavimas ar lėšų „įsisavinimo“ poreikis nėra teisėtos aplinkybės sutartyje nurodytai apmokėjimo tvarkai pakeisti.

Taip pat primintina, kad numatant avansinį mokėjimą reikia įvertinti, ar jis galimas pagal teisės aktus (plačiau žr. DUK), ir įvertinti galinčias kilti rizikas, kad tiekėjas prekių gali nepateikti ar paslaugų nesuteikti, o pirkimo vykdytojas ne tik neįsigis reikalingo pirkimo objekto, tačiau ir gali prarasti sumokėtas lėšas.

Dirbtinis pirkimų skaidymas – ne techninis sprendimas, o sąmoningas įstatymo apeidinėjimas

Vis dar pasitaiko atvejų, kai pirkimo vykdytojai, dirbtinai skaidydami pirkimus, per atskirus kalendorinius metus mėgina išvengti sudėtingesnių pirkimo procedūrų.

Tipinis pavyzdys – pirkimų vykdytojas turi aiškų poreikį sudaryti 16 mėnesių trukmės pirkimo sutartį, tačiau sąmoningai pasirenka vykdyti du atskirus pirkimus, pirmąjį vykdydamas vienais kalendoriniais metais ir sudarydamas 8 mėnesių trukmės sutartį , o antrąjį – jau kitais metais likusiam poreikiui įsigyti. Tokiu būdu formaliai sukuriama iliuzija, kad vykdomi du mažesnės vertės, trumpesnės trukmės pirkimai, nors iš tiesų tai – vienas tęstinis poreikis, dirbtinai išskaidytas siekiant išvengti sudėtingesnio pirkimo būdo reikalavimų.

Freepik iliustracija

Tokie veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintam draudimui siekti išvengti įstatymo reikalavimų pirkimų planavimo ar pasirengimo jiems etape, t. y. draudimui dirbtinai mažinti pirkimo vertę ar skaidyti pirkimą. Be to, šie atvejai iškreipia konkurencijos sąlygas, pažeidžia skaidrumo principą ir diskredituoja pačią viešųjų finansų valdymo kultūrą.

Pirkimo vykdytojai privalo suprasti: pirkimo planavimas pagal kalendorinius metus negali būti naudojamas kaip įrankis įstatymo reikalavimų apėjimui. Jeigu realus poreikis yra tęstinis, sutartis turi būti planuojama visam jos numatomam laikotarpiui, nepaisant kalendorinės metų ribos.

Deda pastangas nutraukti metų pabaigos išlaidavimo ciklą

Šiandien, kai valstybė jau turi modernų, trejų metų biudžeto planavimo įrankį ir lankstesnes finansinių srautų valdymo taisykles, nebeliko jokios objektyvios priežasties pirkimus planuoti „gruodžio karštinės“ principu. Viešųjų lėšų panaudojimas turi būti paremtas poreikiu, o ne baime prarasti finansavimą.

Naujoji biudžeto planavimo sistema suteikia galimybę pirkimus planuoti strategiškai, o ne iš inercijos. Kiekvienas pirkimų vykdytojas, kiekvienas vadovas ir finansininkas privalo suprasti: viešieji pinigai nėra skirti pirkimams dėl pačių pirkimų, bet racionalių sprendimų įgalinimui.