„Vilnius auga sparčiai, ir jo architektūrinė kokybė gerėja, tačiau to negana, – savivaldybės pranešime cituojamas Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. – Kad vystytojams, architektams ir visiems vilniečiams būtų aiškiau, ko reikalaujame, kad miesto plėtra ir gyvenimas jame būtų sklandus, patogus ir jaukus, paskelbiame dešimt pagrindinių taisyklių, kuriomis vadovaujamės. Tikimės, kad vystytojai ir architektai į jas atsižvelgs jautriai ir supratingai, nes šių taisyklių laikomės griežtai."

Pasak vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, šiais principais buvo apibendrinti savivaldybei realiame gyvenime realiai pateikiamų projektų vertinimo kriterijai, o išgryninti jie buvo po diskusijų ir su kitomis projektus derinančiomis institucijomis, ir su projektuotojais, ir su nekilnojamojo turto projektų vystytojais.

„Visi suprantame, kad sausi skaičiai ir teisiniai reikalavimai, kuriuos nustato teisės aktai, nesaugo miesto ir jo atskirų rajonų savitumo, susiklosčiusios gyvensenos, nekuria miesto atmosferos, jausmo einant gatve ar vaikštinėjant po savo kvartalo kiemą. Tai – mūsų taikomų architektūros kokybės kriterijų uždavinys. Remdamiesi šiais kriterijais saugome paveldą, keičiame buvusias pramonines teritorijas, kuriame ateities Vilnių", – cituojamas M. Pakalnis.

Urbanistinis kontekstas. Pastatų ir viešųjų erdvių sąrangos principai teritorijoje, pastatų išdėstymo sklype sprendiniai ir užstatymo rodikliai privalo atitikti urbanistinį kontekstą – teritorijoje susiklosčiusią ar tikslingai formuojamą užstatymo tipologiją ir jai būdingus užstatymo rodiklius: intensyvumą, tankį, aukštingumą. Taip pat – ne suardyti, o tobulinti esamus funkcinius ryšius teritorijoje.

Perimetrinio užstatymo principai. Formuojant naujų kvartalų urbanistinę struktūrą ar papildant esamus kvartalus naujais pastatais, diegiami perimetriniam užstatymui būdingi principai. Tai yra – pastatais, želdiniais ir gerbūvio elementais atskiriamos viešosios (gatvių, aikščių, skverų) erdvės nuo privačių kiemo erdvių, pastatai statomi pagal gatvės erdvę formuojančias užstatymo linijas, į gatvės erdvę išsikišantys, atramomis neparemti pastatų elementai – erkeriai, balkonai, stogeliai – formuoja gyvas ir dinamiškas gatvių perspektyvas. Kiemo erdvės formuojamos fiziniais ar emociniais barjerais kuriant konkrečiai bendruomenei priklausančių erdvių ribas su akcentuojamais patekimais, skatinant šias erdves naudojančios bendruomenės įsitraukimą į erdvės priežiūrą ir kontrolę. Skatinamas terasų pirmajame aukšte esantiems būstams įrengimas.

Daugiafunkciškumas: gatvės ir viešosios erdvės formuojamos pritaikant jas įvairiems interesams, paslaugų koncentracijai, jose kuriamos šiuolaikiškos judumo sąlygos. Gatvių erdvių plotis turi būti pakankamas įrengti automobilių stovėjimo vietas, pėsčiųjų ir dviračių takus, gatvės želdinius (alėjas). Atkreiptinas dėmesys, kad gatvių želdinius sudaro ne tik medžių grupės ar alėjos ir krūmai, bet ir žolynai bei vijokliai, želdinami ant atraminių sienų ir tvorų.

Pirmuosiuose pastatų, esančių palei C ir žemesnės kategorijos gatves ir viešąsias erdves, aukštuose negalimi gyvybę gatvėse naikinantys aklini fasadai, parkingai ir garažai. Čia turi būti įrengiamos universalios paskirties, ne mažesnės nei 3,5 m aukščio patalpos – tinkamos naudoti įvairioms komercinėms, socialinėms, visuomeninėms ir kitoms paslaugoms. Į šias patalpas privalu įrengti neįgaliesiems pritaikytus patekimus iš gatvės. Palei D kategorijos gatves pirmuosiuose pastatų aukštuose gali būti įrengiami ir būstai.

Pastatai, susisiekimo infrastruktūra ir viešosios erdvės turi būti pritaikytos tokiai judumo dalyvių hierarchijai: pėstysis > dviratininkas > viešasis transportas > automobilis.

Viešųjų erdvių judėjimo juostose, šaligatviuose, pėsčiųjų ir dviračių takuose negali būti judėjimui kliudančių elementų – patekimams į patalpas reikalingų laiptų, pandusų, taip pat atramų, ženklinimo įrenginių ir pan. Perimetriniame užstatyme patekimams į patalpas reikalingi laiptai, pandusai ir pan. įrengiami sklypuose, įtraukiant į pastato tūrį.

Perimetriniu būdu ir jam giminingais principais užstatytų kvartalų sklypuose palei gatvės fasadus neleidžiamas antžeminių automobilių stovėjimo vietų įrengimas. Galimas tik stovėjimas gatvėse, palei važiuojamąją dalį įrengiamose stovėjimo vietose.

Architektūriniai konkursai. Geriausios architektūrinės idėjos, racionaliausių funkcinių sprendimų, estetiškiausios architektūrinės raiškos ieškoma architektūrinių konkursų būdu.

Darna su miesto architektūros kontekstu. Nepriklausomai nuo aplinkos, naujas kvartalas, pastatas ar statinys savo tūriu, fasado kompozicija privalo derėti prie konteksto. Tačiau kartu jis turi būti šiuolaikiškas savo urbanistiniu sprendimu, architektūrine raiška bei technologiniais sprendimais (išskyrus restauravimo ar atkūrimo atvejus).

Natūralios medžiagos. Naudojamos natūralios, geriausia – vietinės statybinės medžiagos. Tai yra – plytos, medis, betonas, metalas, stiklas.

Konversijų taikymas. Skatinama ir palaikoma esamų pastatų ir viešųjų erdvių konversija, pritaikymas. Speciali pastaba projektų kūrėjams – stengtis išsaugoti ir vietoje panaudoti kuo daugiau autentiškų detalių – pastatų, jų konstrukcijų, eksterjero ir interjero elementų, dekoro ir pan.

Paveldo objektų įveiklinimas. Tai reiškia – naudojami ne tik istorinėms ar muziejinėms, bet ir naujoms dabarties poreikius atitinkančioms funkcijoms: būstui, paslaugoms, biurams ir pan. Rekonstruojant paveldo objektus ar keičiant jų aplinką, išsaugojamos šių objektų vertingosios savybės, tačiau gali būti keičiami nevertingi objekto ir jo aplinkos elementai. Šie pakeisti elementai turi harmoningai derėti su visuma, bet tuo pačiu turi skirtis nuo originalo, neklastojant autentikos.

Faktinio turinio viršenybė. Vertinant projektus taikomas faktinio turinio viršenybės prieš biurokratinę formą principas. Laukiant kai kurių reikšmingų teisės aktų pakeitimo, vertinama faktinė pastato paskirtis, statybos rūšis, būstų skaičius ir panašiai. Esant neatitikimams tarp faktinio turinio ir biurokratinės formos, reikalaujama, kad planuojamos statybos poveikis urbanistinei ir gamtinei aplinkai būtų vertinamas pagal turinį, bet ne pagal formą. Pavyzdžiui, jeigu būstui skirtas pastatas suprojektuotas taip, kad gali būti išparduotas dalimis (neturi bendrų patalpų ar pagal funkciją reikalingos aptarnavimo infrastruktūros), neleidžiama viršyti gyvenamajai paskirčiai nustatytų užstatymo intensyvumo ir kitų rodiklių, be to, nepaisant būsto pavadinimo, reikalaujama įrengti visą pastatui reikalingą viešąją infrastruktūrą – želdynus, vaikų žaidimo ir sporto aikšteles, automobilių stovėjimo aikšteles – pagal gyvenamiesiems pastatams taikomas normas.

Priemiesčiuose, planuojant daugiau nei du būstus sklype, maksimalus galimas būstų skaičius sklype nustatomas skaičiuojant vienam būstui tenkančios sklypo dalies plotą. Jis turi būti ne mažesnis, nei būdinga kvartalui, kuriame numatoma statyba.

Kraštovaizdžio saugojimas ir žaliųjų plotų plėtimas. Saugomas, neužgožiamas, neardomas ir architektūrinėmis priemonėmis pabrėžiamas susiformavęs kraštovaizdis – reljefas, želdynai ir želdiniai. Numatant medžių (išskyrus uosialapius klevus) kirtimą, taikomas adekvatus kompensavimas (kertamo medžio diametras kompensuojamas tokia pat sodinamų medžių diametrų suma. Jeigu keičiant patalpų paskirtį nėra galimybės sklype įrengti reikiamo želdynų ploto, jis įrengiamas ant perdangų ar stogų. Nesant tokios galimybės, kompensuojama už 15 kv. m naujai sukuriamo būsto ploto 1 naujai sodinamu medžiu (ne mažesnio nei 8 cm kamieno diametro) gatvių alėjose ar viešuosiuose želdynuose.

„Tikiu, kad tokie koncentruoti mūsų pagrindiniai principai taps aiškiomis gairėmis ir mūsų visų darbus stebinčiai visuomenei, – cituojamas vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis. – Ir labai tikiuosi, kad mūsų neformalūs partneriai – visi miesto plėtotojai, su kuriais kartu ieškojome kertinių principų, bus principingi juos vykdydami."

Naujienos apie šių taisyklių taikymo patirtį bus skelbiamos čia. 

Sauliaus Žiūros nuotr.