„Lietuvoje, palyginus su Vilniumi, daugiausia saulės yra pajūryje. Kaunas yra tarsi Lietuvos vidurkis – čia turime apie 270 saulėtų dienų per metus“, – kalbėjo dr. R. Valančius. 

Galimybę išnaudoti saulę sumažina tamsios ir trumpos žiemos dienos, nors apskritai, dr. R. Valančiaus teigimu, saulės gauname panašiai tiek, kiek daugumą savo namų kolektoriais papuošę vokiečiai.

Lietuviai saulės kolektorius dažniausiai įsirengia būtent karšto vandens ruošimui. Kiek karšto vandens poreikio daugiabutyje jie gali padengti? KTU lektorius sako, jog šiltuoju sezono metu – 80–90 proc. vandens poreikio, bendrai per metus – 50–60 procentų.

Daugiausia energijos pagaminama birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.

Plokštieji saulės kolektoriai dažniausiai turi aliuminio konstrukciją, apatinėje jų dalyje įrengta šiluminė izoliacija, o viršuje – patys elementai ir stiklas.

Dr. Rokas Valančius (I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. kairėje) pataria rinktis kolektorius, turinčius grūdintą arba priziminį stiklą, nes pastarasis geriau laužia saulės spindulius. Grūdintą arba prizminį stiklą atskirsite iš to, jog jis bus ne skaidrus, o šiek tiek matinis.

Vakuuminiai kolektoriai sudaryti iš šiluminio vamzdelio. Didžiausias jų trūkumas – jog Lietuvos rinka užkimšta nekokybiškais tokio tipo gaminiais iš Kinijos. Pasitaiko atvejų, kai sistema praėjus vos 2–3 metams nebeveikia, todėl produktas dažną vartotoją nuvilia. Pranešėjas rekomendavo išsiaiškinti, kokios yra gamintojo suteikiamos garantijos sistemos veikimui.

Vakuuminio tipo „u-pipe“ (U formos) kolektoriai nuo paprastų vakuuminių skiriasi tuo, jog yra uždaro ciklo, tiesioginio pratekėjimo ir juos galima montuoti bet kokiu kampu.  

Dar vienas vakuuminių kolektorių tipas „vamzdelis vamzdelyje“ dažniausiai gaminami Europoje, kokybiškiausi ir efektyviausi saulės kolektoriai. Tačiau jų kaina paprastų kolektorių kainą viršija praktiškai du kartus.

Juokaudamas dr. Rokas Valančius pademonstravo keletą nuotraukų, kaip gyventojai saulės kolektorius pasigamina patys, vietoj „vamzdelių“ panaudodami juodą laistymo žarną, o vietoje plokščiųjų kolektorių – tamsiai nudažytą radiatorių.

Tokių „sistemų“ efektyvumas yra gal du kartus mažesnis, nei iš gamintojų įsigytų saulės kolektorių sistemų, tačiau mokslininkas pripažino, jog jos vis tik veikia.

Svetainė, kurioje efektyvumo rodikliai, – kaip ant delno

Dažniausias klausimas, kurio sulaukia dr. Rokas Valančius, kurie – vakuuminiai ar plokštieji kolektoriai – veikia geriau?

„Straipsnių ir mokslinės literatūros, įvairių vertinimų yra daug. Aš tiesiog atkreipsiu dėmesį, jog lygindami saulės kolektorių efektyvumą turite palyginti jų užimamą plotą“, – pabrėžė dr. R. Valančius.

„Vakuuminių kolektorių mažesni nuostoliai į aplinką – ir tai bene didžiausias jų privalumas. Taip yra todėl, kad vakuumas yra vienas geriausių izoliatorių. Beje, egzistuoja saulės kolektorių sertifikavimo sistema, kurioje atsispindi ir jų efektyvumas. Jį galite pasitinkrinti oficialiame puslapyje (solarkeymark.dk)“, – sakė pranešėjas.  

Plokštieji saulės kolektoriai. Svetainės Pixabay.com nuotr.

Šiame puslapyje surašyti visi gamintojai, jų gaminių efektyvumas ir nuostolius į aplinką rodantys koeficientai. Vakuuminis kolektorius pranašesnis tuo, jog esant, pavyzdžiui, –- 10 laipsnių temperatūrai saulėtą dieną veikia efektyviau.

„Tačiau kiek tokių dienų šiemet buvo Lietuvoje? keturios“, – šypsojosi pranešėjas.

Toliau jis dalinosi patarimais, į ką reikia atkreipti dėmesį projektuojant tokią sistemą daugiabučiame name. Projektuotojui reikėtų iš anksto turėti pastato projektą, žinoti, kiek daugiabutyje sunaudojama karšto vandens bei – kur bus statomos didelį plotą užimančios talpos.

Kur geriausia montuoti saulės kolektorius?

„Geriausia, žinoma, pietų pusėje, pasvirusius 45, plius minus 10, laipsnių kampu. Kitos orientacijos galimos, turite žinoti, jog sumontavus, pavyzdžiui, rytinėje pusėje, efektyvumas kris 10–15 procentų“, – kalbėjo dr. Rokas Valančius.

 Be to, pastebėta, jog pietrytiniame šlaite saulės kolektoriai veikia efektyviau, nei pietvakariniame, nes ryte saulė būna efektyvesnė.

KTU mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu aiškinosi, kiek vidutinis namų ūkis (butas) sunaudoja karšto vandens. Įdomu tai, jog suvartojimo šalto vandens kiekiai daugiabučiuose stipriai svyruoja, tačiau karšto vandens butas per mėnesį vidutiniškai sunaudoja 2,5 kub. metro.

Tuomet reikėtų skaičiuoti, jog vienam butui reikia apie 90–100 litrų talpos tūrio bei vieno mažo standartinio (1,8 kv. metro ploto) saulės kolektoriaus.

Tokiu atveju vidutinės vieno buto investicijos būtų apie 380 eurų už kvadratinį saulės sistemos ploto metrą.

Vidutinis tokios sistemos atsipirkimo laikas (skaičiuojant su 40 proc. valstybės subsidija) būtų 6,8 metų. Be subsidjos sistema atsiperka per maždaug 10 metų, o pati saulės kolektorių sistema tarnauja 15–20 metų.



Saulės kolektoriai ant šlaitinių daugiabučių namų stogų. Svetainės Pixabay.com nuotr.

Stogo ploto užteks, o šilumos punkto?

Pranešėjas teigia, jog yra du būdai įrengti saulės kolektorių sistemą: kai sistemoje cirkuliuoja ir tiesiogiai pašyla geriamas vanduo, arba kai sistemoje cirkuliuoja ne geriamas vanduo, o termofikatas, papildomai įrengiamas šilumokaitis, kuris ir pašildo vandenį. Abiem atvejais pritrūkus šilumos, jos paimama iš centrinių miesto tinklų.

Dr. Rokas Valančius kalbėjo apie dažną problemą, kurią iš nežinojimo ar neapsižiūrėjimo padaro projektuojantys tokias sistemas. Lietuvos daugiabučių šilumos punktai yra gana maži. Tuo metu saulės energijos sistema – tai ne tik kolektoriai ant stogo, tačiau ir didžiulės talpos namo viduje.

„Labai dažnai investicinių projektų rengėjai nepatikrina, jog tame objekte elementariai nėra kur padėti talpų. Jie patikrina tik tai, kad stogas plokščias“, – stebėjosi R. Valančius. Be talpų ši sistema veikti negali.

Jo teigimu, šiuo metu saulės kolektorių sistemos jau veikia ant mažiausiai 10-ies daugiabučių, nuo Marijampolės iki Panevėžio. Jau 3-4 metus tokia sistema veikia ir ant Kauno savivaldybės stogo.

Ką reikėtų žinoti apie sistemos montavimą?

KTU atstovo teigimu, esant kietai stogo dangai, kolektoriai sumontuojami gana lengvai. Kai stogo danga – minkšta, tenka montuoti įvairias papildomas konstrukcijas.

„Galimos įvairios kitokios rėminės konstrukcijos. Tačiau jos pabrangina sistemą 10–20 procentų. Jei norima sistemą integruoti į pastato fasadą – tokia sistema brangs bene 2 kartus. Geriausia, jei daugiabutis namas turi šlaitinį stogą – tada visos montavimo problemos yra išspręstos, gamintojai tikrai gali pasiūlyti įvairių montavimo detalių, kurios leidžia montuoti prie įvairios stogo dangos“, – sakė pranešėjas.

Ragino neužkibti ant pigumo kabliuko

Baigdamas pranešimą jis patarė netaupyti pinigų, jei jau rimtai apsisprendėte įsirengti tokią sistemą.

„Kuo didesnis projektas, tuo sistema išeis pigesnė. Didžiausią dalį kainos sudaro saulės kolektoriai, talpos ir šilumokaičiai. O pigūs saulės kolektoriai dažnai turi labai sudėtingas, nepatogias arba brangias montavimo sistemas. Taigi neužkibkite ant pigumo kabliuko“, – sakė dr. Rokas Valančius.

Jis taip pat patarė nemokėti už skambų vardą – į Lietuvą savo gaminius veža garsios bendrovės, bet jos lygiai taip pat, kaip ir visos kitos bendrovės, gali pasiūlyti ir pigų, ir brangų produktą.

„Atkreipkite dėmesį į garantijas. Saulės kolektoriams dažniausiai suteikiama 10 metų garantija, tačiau geriau įsiskaičius paaiškėja, jog ta garantija iš tiesų nesiekia nė 3–5 metų. Analizuokite, kas slepiasi po tuo garantinio termino skaičiuku“, – sakė pranešėjas.

Kalbant apie investicinius projektus dr. Rokas Valančius pripažino, jog dalis jų yra parengta tikrai prastai. Mažų mažiausiai investiciniame projekte turėtų būti įrašyta, kokio ploto bus saulės kolektorių sistema, koks bus talpų tūris ir kokį plotą jos užims, kokia bus sistemos galia, analizė, kokią naudą duos sistema ir aprašymas, kaip ji veiks.

Tuo metu nagrinėjant sertifikatuose, dokumentuose įrašytus duomenis, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos parametrus: nuostolis į aplinką, (koeficientas), stiklo lygumas (tai trūkumas mūsų klimato juostoje).