Gyvastingas betonas – daugiau nei statybinė medžiaga

Iki šiol nenaudojamas, bitumu padengtas ir vasarą smarkiai įkaistantis LNDT stogas transformuosis į žaliąją erdvę, skirtą teatro darbuotojų poilsiui bei viešiems renginiams. Vis dėlto, tai nebus tradicinis, kruopščiai prižiūrimas sodas su gėlynais. Projekto vizija – sukurti natūralią, savaime besiformuojančią ir išsilaikančią ekosistemą, kurioje karaliaus vietinė augmenija, o ribos tarp žmogaus kūrinio ir gamtos pamažu nyks.

Vienas įdomiausių šio projekto elementų – VILNIUS TECH Statybinių medžiagų instituto ir Inovatyviųjų statybinių konstrukcijų laboratorijos mokslininkų kuriamas biologinis betonas, kuris iš esmės keičia požiūrį į statybines medžiagas. Ant teatro stogo iš šio betono planuojama pastatyti eksperimentinę sieną bei mažosios architektūros elementus – suoliukus ar vazonus.

Įprastas betonas miestuose dažnai laikomas „negyvu", o ant jo atsiradę patamsėjimai ar samanos – nešvarumais, kuriuos reikia nuvalyti. Tuo tarpu VILNIUS TECH mokslininkai siekia priešingo efekto – sukurti paviršių, kuris būtų gyvastingas, t.y. biologiškai aktyvus.

Sodas ant Lietuvos nacionalinio dramos teatro stogo. Architektų Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko vizualizacija

„Mūsų kuriamas betonas pats iš aplinkos pritraukia gyvybę – mikroorganizmus, mikrodumblius, bakterijas – ir sukuria palankias sąlygas jiems įsikurti bei veistis. Ilgainiui jis apauga kerpėmis, samanomis, grybais, net kai kuriais augalais", – pasakoja  pranešime cituojamas doc. dr. Ronaldas Jakubovskis, Inovatyviųjų statybinių konstrukcijų laboratorijos mokslininkas.

Tai reiškia, kad betonas tampa savotiška drobe gamtai, kuri laikui bėgant keičiasi, gyvena savo gyvenimą ir nereikalauja nuolatinės žmogaus intervencijos ar chemikalų naudojimo.

Dr. Ronaldas Jakubovskis.

Alekso Jauniaus nuotr.

 

Pasak mokslininko, tokio betono savybės kruopščiai programuojamos laboratorijoje: reguliuojamas jo pH, porėtumas, paviršiaus šiurkštumas ir laidumas vandeniui. Taip pat svarbi paviršiaus topologija – specialūs ornamentai ir grioveliai nukreipia vandenį taip, kad jis pasiektų augimo zonas, o ne tiesiog nutekėtų žemyn, ir ant sienos suformuotų tam tikrus raštus.

Nauda miestui – nuo vėsesnio oro iki triukšmo mažinimo

Biologinio betono naudojimas mieste kuria ne tik estetinę, bet ir praktinę vertę, ypač – tvarumo srityje. Doc. dr. R. Jakubovskis pabrėžia keletą esminių privalumų, kuriuos tokie „gyvi" fasadai gali suteikti urbanizuotoms teritorijoms.

„Pirmiausia – tai temperatūros reguliavimas. Betonas, apaugęs samanomis ar kerpėmis, vasarą įkaista keliais laipsniais mažiau, nei plikas paviršius. Tai gali reikšmingai – net iki 20 proc. – sumažinti pastato vėsinimo išlaidas", – teigia mokslininkas.

Dr. Ronaldo Jakubovskio

nuotr.

 

Be to, toks paviršius veikia kaip natūralus filtras, sugeriantis kietąsias atmosferos daleles ir dalyvaujantis anglies bei azoto cikluose, taip prisidedant prie oro kokybės gerinimo. Dar viena itin aktuali savybė triukšmingame miesto centre – pagerinta akustika. Nelygus, augmenija padengtas paviršius sugeria garsą žymiai efektyviau nei lygus betonas ar stiklas.

Ilgalaikis eksperimentas viešojoje erdvėje

Architektūrinius biologiškai aktyvaus betono panaudojimo principus maždaug prieš 10 m. suformulavo prof. Marcos Cruz (University College London), tačiau pasaulyje realių jo pritaikymo pavyzdžių nėra daug. Vilniuje tai bus pirmasis tokio pobūdžio viešas eksperimentas.

„Mums tai – unikali galimybė išeiti iš laboratorijos ribų. Galėsime stebėti, kaip medžiaga elgiasi realioje aplinkoje, kaip ji keičiasi bėgant laikui ir metų laikams. Tai bus gyvas įrodymas, kad miesto fasadai gali būti kitokie – ne sterilūs, o kintantys ir gyvybingi", – džiaugiasi R. Jakubovskis.

Planuojama, kad atnaujinta stogo terasa su sodu ir eksperimentiniais betono elementais lankytojams bus atverta kitų metų vasarą. Tai taps ne tik poilsio vieta, bet ir edukacine erdve, kviečiančia permąstyti mūsų santykį su miesto gamta ir ateities architektūra.