Pamatus buvo pažeidę dumbliai, skiedinys ištrupėjęs, sienų dailylenčių, langų ir durų būklė – kritinė. Konstrukcijoms grėsė rimti pažeidimai, todėl 2024 m. rudenį pradėti kompleksiniai restauravimo darbai.

Pirmiausia restauruotas akmenų mūro pamatas: pašalintos biologinės apnašos, užtaisytos siūlės, atstatytos trūkstamos dalys. Aplink pastatą įrengta nuogrinda iš lauko akmenų. Rąstinės sienos remontuotos keičiant pažeistus sienojus, o apdailai naudotos identiško profilio vertikalios dailylentės.

Senasis skiedrinis stogas buvo nuimtas ir atkartotas naujomis medinėmis skiedromis, taip pat restauruoti karnizai, apskardinti kampai, dūmtraukiai ir gonkų stogeliai.

Langai ir durys restauruoti: vieni – remontuoti autentiškai, kiti – pakeisti naujais, bet atitinkančiais pirminį vaizdą.

Darbai vykdyti vadovaujantis paveldosaugos reikalavimais. Prie jų prisidėjo ir Kultūros infrastruktūros centras (KIC) bei Kauno rajono savivaldybė. Projektą parengė projektuotoja Jolanta Raginienė, projekto vadovas – Aurimas Vengris.

Bendros darbų vertė – beveik 152 tūkst. eurų.

Kultūros infrastruktūros centro nuotr.

Pastatas įtrauktas į architektūros paveldo sąrašą dar 1969 m. – tai vienas seniausių medinių statinių miestelyje. Nuo 1990 m. jame veikia brolių Juškų muziejus. Per kelis šimtmečius šis pastatas atliko ne vieną reikšmingą funkciją – nuo klebonijos iki gimdymo namų, nuo žandarmerijos komendantūros Pirmojo pasaulinio karo metais iki kultūros centro tarpukariu. Čia trumpai gyveno žymus kalbininkas ir tautosakininkas Antanas Juška, rinkęs lietuvių liaudies dainas ir kūręs žodyną, o tarpukariu pastate dirbo akušerė Olga Mongirdienė-Fiodorovienė ir jos vyras poetas A. Fiodorovas – jų namai tapo Vilkijos kultūrine oaze, kur lankydavosi tokie šviesuoliai kaip Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Naujalis ir kiti. Šis medinis pastatas ne tik architektūrinis, bet ir gyvosios kultūros paveldas, įamžinantis miestelio dvasinį gyvenimą skirtingais laikotarpiais.