Modernistiniai akcentai

Tarptautiniame skulptūros simpoziume profesionalai sukūrė dešimtį naujų akcentų, kviečiančių pažinti Kauno modernizmą iš naujo.

Rugsėjo 8-29 dienomis į Kauną po 20 metų sugrįžo Tarptautinis skulptūrų simpoziumas. Kūrybiniame procese dalyvavo dešimt iškilių skulptorių iš Lietuvos ir užsienio: Arvis Kantiševs ir Āris Smildzers (Latvija), Volodymyras Kochmar (Ukraina / Prancūzija), Olena Dodatko (Ukraina / Lenkija), Mindaugas Jurėnas, Donatas Dovidavičius, Vytautas Narutis, Gediminas Pašvenskas, Gintaris Juozas Česiūnas ir Stasys Žirgulis (Lietuva). Erdves kūrybai suteikė UAB „Akmelita ir Ko“, o simpoziumą organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga.

Tarptautinį pripažinimą pelnę kūrėjai, aktyviai dalyvaujantys parodose, bienalėse ir simpoziumuose visame pasaulyje, sukūrė dešimtį skulptūrų, kurios aktualizuoja Kauno paveldą. Naujais jų namais taps Mažasis ąžuolynas ties Ąžuolyno biblioteka. Viešai prieinamos skulptūros pratęs modernizmo idėją, kad menas turi būti kasdienės miesto gyventojų patirties dalimi: jungs paveldą, meną ir visuomenę į vientisą kultūrinį peizažą.

Kultūros paveldo departamentas išdavė leidimus naujųjų akcentų pastatymui. Artimiausiomis dienomis planuojama įrenginėti pamatus, o pačios skulptūros bus statomos etapais. Planuojama, kad pirmosios iškils jau spalio 23 d., o visas ansamblis – iki lapkričio.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Menas kaip jungtis

„Ąžuolyno bibliotekos prieigos – ypač tinkama vieta skulptūrų eksponavimui. Tai tampa platesnio kultūrinio naratyvo dalimi: ansamblis formuos vientisą kultūrinį peizažą, atliepiantį modernizmo idėją, kad estetika ir erdvė priklauso visiems – tai ne privilegija, o integrali miesto dalis“, – sakė pranešime cituojama Rebeka Bruder, Tarptautinio skulptūros simpoziumo kuratorė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė.

Pasak jos, skulptūrų pastatymo vieta pasirinkta neatsitiktinai – Mažasis ąžuolynas nėra traktuojama tik kaip žalioji zona, bet sąmoningai suformuotas urbanistinis elementas, integruotas į modernios sostinės viziją tarpukariu.

Kauno Ąžuolyno bibliotekos

nuotr.

 

Svarbu ir tai, kad projekte skulptūras kūrė menininkai iš skirtingų šalių. Tai Kauno įsitraukimas į platesnį tarpkultūrinį dialogą, kuriame modernistinis paveldas matomas ir interpretuojamas skirtingai. Jis nėra sustingęs ar traktuojamas kaip praeities ženklas, o kaip tiltas bei nuolat atsinaujinantis audinys, į kurį įsirašo nauji kūrybiniai balsai.

Naujosios skulptūros kvies iš naujo pažvelgti į modernizmo paveldą. Kiekvienas kūrinys savaip interpretuoja tarpukario architektūros dvasią – nuo tikslių formų iki simbolinių prasmių, nuo racionalaus konstruktyvumo iki žmogiškos šilumos. Menininkai ne tik reflektuoja, bet ir kuria naujas reikšmes – tikėjimą žmogaus kūrybine galia, miesto energija ir kultūriniu tęstinumu.

Ši meno ir architektūros sintezės vieta ne tik puoš parką, bet ir kalbės apie Kauną kaip miestą, kuris geba savo paveldą paversti gyvu kūrybos šaltiniu, įkvepiančiu bendruomenę ir atveriančiu naujas modernizmo interpretacijas ateities kartoms.

Formos ir simbolika

Latvio Ārio Smildzero sukurtas „Modernistinis portretas“ perteikia tarpukario Kauno racionalumą ir optimizmą, derindamas asketišką granito išorę su ryškiai geltonu vidumi – tarsi atskleisdamas, kad funkcionalumas gali būti kupinas kūrybinės energijos. Gedimino Pašvensko „Suolelis“ jungia modernizmo balkonų estetiką su parko erdve, kviesdamas žmogų ne tik ilsėtis, bet ir patirti architektūrą per kasdienybę, o Vytauto Naručio „Poilsis“ kalba apie balansą tarp tvirtumo ir žmogiškumo. Gintario Juozo Česiūno „Balkonėlis“ vertikalia forma primena optimistinį siekį žvelgti aukštyn – į pažangą ir ateitį.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Kitų menininkų kryptis labiau orientuota į simbolines refleksijas. Jie Kauno paveldą interpretuoja kaip vertybę ir pasaulėžiūrą. Donatas Dovidavičius „Kertinis taškas“ kviečia į kūrinį pažvelgti kaip į Lietuvos valstybingumo simbolį – pamatą, ant kurio statoma tikėjimo ir tapatybės architektūra. Stasio Žirgulio „Besiilsinti kėdė“ primena, kad modernizmas buvo ne tik estetikos kryptis, bet ir socialinis projektas, išreiškiantis tikėjimą pažanga ir žmogaus savarankiškumu. Mindaugo Jurėno „Bukietas“ šią derina lengvas formas ir leidžia kiekvienam atrasti jiems priimtiniausią malonumų puokštę.

Trečioji kūrinių grupė kalba apie miesto, žmogaus ir gamtos ryšį. Ukrainiečio Volodymyro Kochmar „Judesys“ – kylanti geometrinių formų struktūra – simbolizuoja žmogaus ir technologijos santykį, nuolatinį miesto veržlumą ir pažangą, o Olenos Dodatko „Miesto pulsas“ akmeninėmis bangomis perteikia Kauno širdies ritmą. Latvis Arvis Kantiševso miestą vaizduoja kaip gyvą organizmą. „Ci-tree“ (angl. city + tree) – iš tradicijų išaugantį ir į ateitį besiveržiantį medis su šaknimis.