Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (Savivaldybės) sprendimu patvirtinto Vilniaus m. sav. teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto nuostatos, tarp kurių ir nuostata, įtvirtinanti, jog mansardiniai aukštai, antstatai ir antresolės įtraukiamos į pastato aukštų skaičių, neprieštarauja imperatyviems teisės principams.

2023 m. birželio 12 d. nutartimi LVAT panaikino pirmojo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl nuostatos, kad mansardiniai aukštai, antstatai ir antresolės skaičiuojamos kaip aukštai, teisėtumo nutraukta, ir perdavė šią bylą teismui nagrinėti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas antruoju sprendimu pripažino, jog minėta nuostata dėl mansardinių aukštų, antstatų ir antresolių prieštarauja teisinio aiškumo, sistemiškumo ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintam teisėtumo principui.

Išnagrinėjęs administracinę bylą apeliacine tvarka, LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, sisteminiu aspektu išanalizavęs teisės aktuose pateiktas sąvokų „pastato aukštų skaičius“, „antstatas“, „pastato antžeminis aukštas“, „pastato aukštas“, „antresolė“ ir „mansarda“ apibrėžimus, padarė teisingą išvadą, kad tiriama pastraipa prieštarauja minėtiems principams bei tai, jog Bendrajame plane įtvirtinta sąvokos „didžiausias leistinas pastatų aukštų skaičius“ samprata platesne prasme netgi suponuoja teisės aktų koliziją.

LVAT pažymėjo, kad nors poįstatyminiai teisės aktai (pvz. Statybos techniniai reglamentai) ir bendrieji planai yra skirtingus teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, tačiau juose vartojamos tapačios sąvokos turi būti apibrėžiamos vienodai. Anot LVAT, yra negalima tokia situacija, kai poįstatyminiuose teisės aktuose ir Bendrajame plane yra skirtingai apibrėžiama, kaip yra skaičiuojamas pastato aukštų skaičius, kadangi projektuojant statinį jis galėtų būtų laikomas turintis vienokį aukštų skaičių pagal poįstatyminių aktų nuostatas ir kitokį – pagal Bendrąjį planą.

LVAT teisėjų kolegija pabrėžė, jog savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia savivaldybės tarybos nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų ir teisėtumo principo.

LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, nutarė atmesti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.