Pasak KTU Elektros ir elektronikos fakulteto (EEF) docento Gyčio Svinkūno, Lietuva šiandien išgyvena žaliosios energetikos „aukso amžių“ – ji sparčiai plečiasi ir vystosi. Tiesa, šis augimas turi ribas.

„Vėjo elektrinių parkai atsiperka gamindami elektrą už 5-7cnt/kWh, kas yra vidutiniška didmeninė elektros kaina rinkoje. Taigi tokios technologijos turi perspektyvą augti be kažkokių dotacijų ar valdžios pastangų. Mažos saulės elektrinės, įrengtos individualiuose namuose atsiperka generuodamos energiją už 12- 14cnt/kWh, tad jų skaičius taip pat palaipsniui auga. Sąlygos vystytis atsinaujinančiai energetikai tikrai yra“, – pranešime cituojamas G. Svinkūnas, Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas.

Prietaisai sunaudoja vis mažiau energijos

Skaičiuojama, kad šiuo metu pasauliui reikia apie 3 trilijonų vatų elektros, o 2050 m. šis skaičius išaugs net 80 proc. Tačiau G. Svinkūnas atkreipia dėmesį, kad ilgalaikės prognozės yra abejotinos.

Nuotraukoje – 

KTU Elektros ir elektronikos fakulteto

docentas Gytis Svinkūnas

„Mano kabinete stovi gražiai parašyta ir 1984 m. išleista knyga, kurioje energetikos ateitis yra neabejotinai piešiama kaip branduolinė. Be to, joje argumentuotai rašoma, kad iš vėjo ir saulės energetikos nebus nieko gero. Matome, kad ne visos prognozės pildosi“, – šypsosi pašnekovas, dirbantis mokslo srityse, susijusiose su elektros energijos kokybe.

Laikui bėgant, kuriami vis mažiau elektros naudojantys imtuvai, todėl atrodo, kad elektros sunaudojimas turėtų mažėti. Tačiau anot eksperto, elektros vartojimo prietaisų namuose daugėja, todėl sunaudojimas auga, nepriklausomai nuo to, kad prietaisai jos sunaudoja mažiau.

Jis neabejoja, kad elektros sąnaudos augs – tai labai patogi energijos vartojimo forma, o dėl technologinės pažangos bei pakitusių vartotojų poreikių elektros inžinerijos specialistų poreikis darbo rinkoje bus juntamas vis labiau.

„Prieš kelis dešimtmečius nemažas energijos rijikas namuose buvo lempinis televizorius. Tobulėjant technikai, televizoriai pasidarė daug kartų ekonomiškesni. Tačiau atsirado personalinis kompiuteris, kuriam taip pat reikia nemažai elektros. Taigi elektros taip lengvai nesutaupysi – juk norisi gyventi patogiai. Tokių prietaisų gamybai bei kokybės užtikrinimui reikalingi kvalifikuoti specialistai“, – teigia KTU Elektros inžinerijos programos dėstytojas G. Svinkūnas.

Lietuvos gerieji pavyzdžiai

Lietuvoje apie 70 proc. elektros yra importuojama iš užsienio, todėl didžioji dalis elektros gamybos metu išmetamų teršalų lieka kitose šalyse ir Lietuva tam įtakos neturi.

„Jeigu daugiau elektros gamintume Lietuvoje, tada CO₂ problema išryškėtų. Apskritai elektrą gaminti yra sudėtinga, todėl elektros inžinieriai susiduria su nemažai iššūkių. KTU studentams bandau įdiegti požiūrį nuolat užduoti klausimą: kodėl energetika yra būtent tokia, kokią mes turime?“ – sako G. Svinkūnas.

Kurą deginančios elektrinės, kaip rašoma KTU pranešime, turi žemą naudingumo koeficientą – tik apie 30 proc. Tad daugybė energijos yra išvaistoma ir kartu išskiriama daug CO₂. Europoje yra nemažai pigia anglimi kūrenamų elektrinių, kurios yra pagrindinis kritikos taikinys. Tačiau, anot KTU docento, lengviausia pasakyti, kad jas reikia uždaryti, o ką daryti toliau – sunkiai išsprendžiamas klausimas.

„Lietuvoje anglimi kūrenamų elektrinių nėra. Kurą deginančios elektrinės dėl brangaus importinio kuro dirba neekonomiškai, todėl paleidžiamos tik kartais. Užtat plečiasi vėjo elektrinių parkai, saulės energetika – tokia situacija atsinaujinančiai energetikai yra palanki. CO₂ išmetimą Lietuvoje daugiau veikia kiti veiksniai, pavyzdžiui transportas“, – pasakoja jis.

Tyrimai rodo, dalijasi KTU, kad 2019 m. Lietuvoje į atmosferą buvo išmesta 20,4 mln. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų – apie 1 proc. daugiau nei 2017 m. Tačiau G. Svinkūnas teigia, kad kai kuriuose srityse Lietuva atrodo itin gerai – apie 70 proc. centralizuotam šildymui sunaudojamos energijos išgaunama deginant biokurą.

„Šią situaciją galima vadinti tyliąja revoliucija. Krito iškastinio kuro naudojimas, sumažėjo priklausomybė nuo kitų valstybių. Be to, sumažėjo ir šildymo kainos. Prieš 10 metų vis kildavo skandalai, kai daugiabutyje vienas butas norėdavo atsisakyti centralizuoto šildymo, nes buvo pigiau naudoti kitokį šildymo būdą. Dabar tokių skandalų negirdėti. Priežastis – dėl biokuro ir būstų renovacijos atpigo šildymas“, – paaiškina KTU EEF docentas.

Kita sėkminga sritis – elektros tinklo jungtys su kitomis valstybėmis. Per pastarąjį dešimtmetį pastatytos jungtys su vakarais leidžia tiek eksportuoti, tiek importuoti elektros energiją be didesnių problemų. Jungtys taip pat reikalingos tinklo stabilumui užtikrinti. Anot KTU docento, plečiant atsinaujinančią energetiką, tarpusavio ryšiai yra labai aktualūs.

Reikės spręsti energijos kaupimo problemą

„Visi elektros šaltiniai prijungti prie vieningo tinklo, jų energija gali pasiekti bet kurį šalies kampelį, tad nesvarbu, kur elektra bus gaminama, ji visada ras vartotoją. Tačiau tada kai nėra saulės ir vėjo, prasidės didžiosios atsinaujinančios energetikos problemos“, – sako G. Svinkūnas.

Pasak KTU docento, šiuo metu atsinaujinanti energetika išgyvena „aukso amžių“ – plečiasi, vystosi, jos diegimas yra skatinamas ir giriamas. Vis dėlto, tai gali pasibaigti iki tam tikros ribos išaugus atsinaujinančių išteklių galiai. Šuo metu Lietuvoje yra apie 580 MW vėjo galios ir 170 – saulės. Problemos kils kai šis galingumas viršys Lietuvos poreikį – 2000 MW.

„Tuomet atsiras dienų kada visa šalis dirbs vien tik iš vėjo ar saulės energijos. Pagal vėjuotumo statistiką, Lietuva pasigamins apie 30 proc. metinio sunaudojamo elektros energijos kiekio iš atsinaujinančių šaltinių. Tada atsiras problema – ką daryti toliau? Jeigu dar didinsime energijos galią, iškils problema, kaip akumuliuoti tą papildomą elektrą ir ją panaudoti kai nėra saulės ar vėjo. Tiktai – kaip? Nėra pigių metodų kaip akumuliuoti didžiulius kiekius elektros“, – aiškina G. Svinkūnas.

Viena iš išeičių – hidroakumuliacinės elektrinės, kurios gali sukaupti perteklinę elektros energiją, tačiau Lietuvoje turime tik vieną. Tokių elektrinių statyba – labai brangi.

„Paskaičiavus, kad tokia elektrinė statoma komerciniais pagrindais ir superka, akumuliuoja bei vėliau parduoda elektros energiją, galutinė paslaugos kaina butų daug kartų didesnė už pirminę 5cnt/kWh, taigi komercine prasme statyti tokius akumuliatorius neapsimoka“, – teigia jis.

Siekiant švaresnės elektros Lietuvai reikia mainų su kitomis šalimis

Kalbant apie atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminamos energijos ribą – 30 proc. – G. Svinkūnas svarsto, kad ateityje galbūt atpigs kitokių rūšių akumuliavimas ir padės energijos mainai su kitomis šalimis, kada Lietuvoje nėra vėjo, tačiau kitose valstybėse – yra, nes problemos prasidės viršijus tą ribą.

Šiuo metu pasaulyje lyderiauja Danija – apie 50 proc. elektros pagamina vėjo jėgainėse. 30 proc. ribos problemą valstybė išsprendė susikooperavusi su Norvegija.

„Norvegija turi daug hidroelektrinių, kai Danijoje pučia vėjas, norvegai pristabdo savo elektines, kaupia vandenį ir naudoja danišką elektrą. Kai vėjas Danijoje nurimsta – norvegai danams gražina elektros energiją sukauptą hidroelektrinių baseinuose“, – paaiškina pašnekovas.

Tuo tarpu Lietuvos energetikos strategija nusibrėžė tikslą iki 2050 metų Lietuvą 100 proc. aprūpinti atsinaujinančia energija.
„Kaip seksis – pagyvensim pamatysim. Klausimas apskritai yra toks, kiek brangiai kainuos bei kiek galimas didesnis atsinaujinančios energijos procentas. Vis dėlto, gal ir neverta pasiekti 100 proc., pigiau elektros energija tikrai nekainuos. O gal ir mums reikia prie Norvegijos prisijungti?“ – svarsto pranešime cituojamas KTU docentas.