Kaip rašoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešime, pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkinęs iš dalies, priteisė ieškovei dalį jos prašytos kompensacijos. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta du kartus. Dalį ieškovės reikalavimų išsprendus ir teismo sprendimui dėl jų įsiteisėjus, antrą kartą apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo tik ginčą dėl ieškovei priklausančio kompensacijos dydžio. Išnagrinėjęs bylą teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei solidariai iš abiejų atsakovių priteista beveik 1 mln. 700 tūkst. Eur kompensacija už šilumos ūkio pagerinimus ir daugiau nei 200 tūkst. Eur už kitą iš ieškovės perimtą naujai sukurtą (įgytą) turtą.

Atsakovės kasaciniame skunde išdėstė argumentus, kuriais nesutinka dėl ieškovei priteistos nurodytos kompensacijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nutarė, kad nagrinėjant bylą reikia peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti plačiau, nei formuluojami argumentai kasaciniame skunde. Taip nuspręsta dėl to, kad ginčo išsprendimas reikšmingas ne tik savivaldybei bei jos valdomai šilumos energiją tiekiančiai įmonei, bet ir didelio skaičiaus asmenų – šilumos energijos vartotojų – teisėms ir teisėtiems interesams.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, sudarydama 15 metų sutartį, įsipareigojo investuoti į atsakovių valdomą šilumos ūkį, jį pagerinti, modernizuoti ir pertvarkyti. Pasibaigus sutarties laikotarpiui, visos ieškovės investicijos ir jomis padaryti šilumos ūkio pagerinimai, modernizavimas ir pertvarkymai, taip pat operatoriaus investicijų pagrindu sukurti nauji objektai (ir žemė) turėjo būti parduoti nuomotojoms už vieną litą. Pažymėta, kad konkursą dėl šilumos ūkio modernizavimo laimėjusi UAB „Energijos taupymo centras“ ir jos įkurta patronuojamoji UAB „Miesto energija“ yra privatūs pelno siekiantys subjektai, kurie šiuos įsipareigojimus sutarė padaryti už galimybę gauti pajamas, iš jų padengti atliktas investicijas ir gauti pelno. Modernizavimo sutartimi UAB „Miesto energija“ buvo suteiktos išskirtinės teisės 15 metų teikti paslaugas jau esančioje rinkoje, turinčioje nuolatinius vartotojus, savivaldybei užtikrinus, kad nepriims sprendimų, kurie sudarytų konkurenciją ieškovės veiklai.

Teisėjų kolegija akcentavo, kad teismai, spręsdami dėl kompensacijos dydžio, nevertino to, jog, ieškovei 10 metų (2/3 dalis sutarto 15 metų termino) suteikus teisę išskirtinėmis sąlygomis veikti Ukmergės rajono savivaldybės šilumos ūkyje, atsakovių sutartinė prievolė suteikti ieškovei tokią teisę yra iš dalies įvykdyta. Dėl to nėra pagrindo kompensuoti ieškovei už investicijas ta apimtimi, kuria prievolė už jas atlyginti jau buvo tinkamai įvykdyta pirmiau nurodytu šalių sutartu būdu.

Pasak kasacinio teismo, nė viena šalis neturi teisės nepagrįstai praturtėti nei iš sutarties vykdymo, nei iš jos pasibaigimo. Kadangi ieškovei už atliktą šilumos ūkio modernizavimą turėjo būti atlyginta jai suteikiant teisę veikti šiame ūkyje nustatytą terminą, nėra pagrindo manyti, kad, pasinaudojusi tokia teise 10 metų, ji turi teisę atsiimti visą šilumos ūkio pagerinimo vertę, kuri Modernizavimo sutartyje buvo nustatyta kaip atlyginimas atsakovėms už ieškovei suteiktą teisę. Toks sutarties aiškinimas reikštų nesąžiningumą atsakovių atžvilgiu, nes, atsakovėms įvykdžius didžiąją dalį savo prievolės, ieškovė iš esmės būtų visiškai atleista nuo savosios prievolės – perduoti visus pagerinimus ieškovėms už 1 litą – vykdymo, o atsakovės būtų priverstos už juos sumokėti visą rinkos vertę. Taip ieškovei įgyvendinus didžiąją dalį sutartimi siektų tikslų, atsakovių tikslas nebūtų pasiektas.

Kaip rašoma pranešime, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės Modernizavimo sutartyje nustatytą įsipareigojimą 10 metų vykdė tinkamai, sprendė, kad ieškovei priteistina šilumos ūkio pagerinimų vertė už likusią neįvykdytą sutarties termino dalį – 5 metus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeitė, sumažindamas priteistą kompensaciją, t. y. vietoj priteistos beveik 1 mln. 700 tūkst. Eur kompensacijos priteisė beveik 300 tūkst. Eur.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.