„Ilgus metus Jono Pauliaus II vardą šioje vietoje žymi tik lenta šventoriaus sienoje. Laikas sutvarkyti svarbią tikintiesiems aikštę taip, kad tai nebūtų „vieta prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios keleiviams išlaipinti", – pranešime cituojamas sostinės meras Remigijus Šimašius.

Ganytojo žodis vietoj vaizdo

Suteikus aikštei Vilniuje popiežiaus Jono Pauliaus II vardą ne kartą svarstyta, kad čia reikia ir paminklo – skulptūros Jonui Pauliui II. Bet aikštės pertvarkymą planuojantys savivaldybės įmonės „Vilniaus planas" architektai (projekto vadovas architektas Saulius Dagelis, architektas Paulius Jonys) pasiūlė kitą sprendimą, laikydamiesi nuomonės, kad ganytojo žodis yra svarbesnis nei jo atvaizdas. Perskaitę visas viešas Jono Pauliaus II kalbas ir maldas, nuskambėjusias per popiežiaus apsilankymą Lietuvoje, išrinko frazę iš jo maldos prie Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse, kurią siūlo užrašyti ant stelos. Horizontalus, maždaug 1,2 m aukščio ir 12 metrų ilgio, monumentas turėtų būti įrengtas prie atraminės sienelės ties laiptais į šventorių.

„Viešpatie,... jau niekada neleisk, kad tikėjimo broliai taptų priešais, kuriuos supriešina skirtingi tikslai, kalba, tautinės vėliavos, tradicijos ir ydos. Panie,... nie dopuść już nigdy, by bracia w wierze stali się wrogami, podzieleni przez odmienne interesy, język, narodowe sztandary, tradycje i gwałtowne namiętności", – įrašyta granitinės stelos eskize. „Jau teko girdėti pastabą, kad nereikėtų užrašinėti frazės dviem kalbomis, bet čia juk kaip tik ir skamba labai prasminga mintis apie tautų santarvę", – sakė šios idėjos autorius S. Daugelis.

Tvarkingesnė ir saugesnė traukos vieta

„Vilniaus plano" architektų pasiūlymams patikėta aikštė sąlygiškai yra dviejų dalių: sudaryta iš šaligatvio plytelėmis dengtos pėsčiųjų zonos prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, ir stovėjimo aikštelės, kurią su turistų autobusais dalijasi miestiečių automobiliai. Po rekonstrukcijos čia turėtų padaugėti vietos keleivių išlaipinimui, turistai, kaip ir tikintieji, į bažnyčią turėtų eiti granito danga.

Transportui skirtoje Jono Pauliaus II aikštės dalyje teoriškai turėtų tilpti trys ar keturi autobusai, bet turizmo sezono metu jų čia galima suskaičiuoti dvigubai tiek, o keleivių išlaipinimas tokioje grūstyje vyksta tiesiog pavojingai. „Parkingą norime šiek tiek humanizuoti – suprojektavome keturis išlaipinimo peronėlius, kad žmonės iš autobusų patektų ne tarp transporto priemonių, o ant šaligatvių, ten atsiras ir suoliukų prisėsti, ir želdinių, ir tualetas. Išlaipinę žmones, autobusai turėtų važiuoti jų laukti į Olandų gatvę netoli Vilniaus laidojimo rūmų", – aiškino projekto vadovas architektas S. Dagelis. Po pertvarkymo šiek tiek padidėtų autobusams skirtas plotas – kad būtų galima užtikrinti patogesnį jų įsukimą iš Antakalnio žiedo. Planuojama palikti ir galimybę parkuoti automobilius.

Paryškins esamą liepų alėją

Architektai pabrėžia, kad aikštės rekonstrukcija, nors numatyta keisti jos dangas, „nenuskriaus" želdinių. „Jų tikrai nesumažės, yra tik keli šalintini medžiai – invaziniai uosialapiai klevai, kurių net sąžalynų yra atsiradusių palei M. K. Paco gatvelę. Užtat išsaugoma link Jono Pauliaus II aikštės nuo Laterano kanauninkų vienuolyno pusės susodinta liepų alėja, kuri iš pradžių rėmina lauko akmenimis grįstą gatvelę, o po to – kaip aikštės tęsinys plytelėmis išgrįstą jos atkarpą. Liepos išsaugomos, o siekiant paryškinti jų alėją, ta gatvelė visa bus išklota lauko akmenimis", – aiškino S. Dagelis.

Pasibaigus liepų alėjai, prasidės naujoji aikštės danga – šiek tiek grublėtos skelto granito trinkelės, kurios numatytos įvairių spalvų – pilkos, raudonos, juodos, kad primintų lauko akmenų grindinį. „Kai klojamos vienos spalvos granitinės trinkelės, aikštė šiek tiek primena parketą, o čia norisi padaryti reveransą senovei, – komentavo projekto vadovas. – Nors tai labiau iliuzija, nes iš senųjų nuotraukų matyti, kad čia, vietoje, kur vykdavo turgūs, jomarkai, niekada nėra buvę jokio grindinio – tik sutryptas smėlio ir žvyro gruntas. Dangos čia atsirado tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą." Parkavimo daly išliks asfaltas.

Aikštės pertvarka bus proga tinkamai sutvarkyti neįgaliųjų ar bet kokių judėjimo problemų turinčių asmenų patekimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Dabar greta centrinių laiptų į bažnyčios šventorių padarytas nuolydis neatitinka pritaikymo universaliam dizainui normatyvų, tad architektai suprojektavo naują. Naujo panduso įrengimo jie išvengė išnaudodami esamą kylantį reljefą, kuriame išraitė kelis posūkius.

Augantis miestas „užėmė" koplytėlės vietą

Jei pavyks rasti kompromisą, architektai džiaugsis atkūrę šiek tiek už Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią „jaunesnę" koplytėlę. Barokinė Viešpaties Jėzaus koplytėlė atsirado apie 80–100 metų vėliau nei bažnyčia ir yra datuojama XVIII a. pradžia. Nors nugriauta sovietmečiu, 1953 –1954 m., prieš tai specialistų buvo detaliai apmatuota, tad tiksliai žinomas kiekvieno karniziuko centimetras.

Planuodami jos atkūrimą, architektai išnagrinėjo ne vieną sprendimą. Viena pirmųjų idėjų planuojant aikštės pertvarkymą buvo siejama su transporto žiedo rekonstrukcija – analizuota galimybė įrengti čia kryžminę, šviesoforais reguliuojamą sankryžą – Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad tokia ji būtų pralaidesnė nei žiedinė. Bet įvertinus, kad judrios vietos rekonstrukcija būtų sunkiai įgyvendinama, nes paralyžiuotų eismą didelėje miesto dalyje, nuspręsta šio transporto mazgo nebepertvarkyti. Architektai dėl to prarado geresnę galimybę patogiai įkomponuoti koplytėlę, istoriškai stovėjusią T. Kosciuškos gatvės ašyje, šiek tiek į šoną nuo bažnyčios pastato ašies (Antakalnio gatvė tuomet buvo gerokai siauresnė) – geolokaciniais tyrimais jos pamatai rasti po asfaltu prie pat pėsčiųjų perėjos skiriamosios salelės ties Jungtinės Karalystės ambasada. Taigi atstačius ją istorinėje vietoje, koplytėlė atsirastų transporto žiedo važiuojamojoje dalyje.

Architektai pasiūlė atstatyti grakščią, 7,6 metrų aukščio, koplytėlę kitoje vietoje – pastūmė ją į aikštės pusę maždaug 18 metrų. Bet jau girdėjo ir nuomonių – kad jei būtų planuojama atstatyti, tai nebent autentiškoje vietoje, kitaip tai būsiąs muliažas. „Yra ir nematančių problemos dėl to patraukimo, tad šis klausimas vis dar neatsakytas, ir mes labai tikimės apie jį padiskutuoti per projekto viešą pristatymą, – sakė S. Dagelis. – Visuomenė turbūt pageidautų jos atkūrimo, aš pats irgi džiaugčiausi projekte atsiradus dar vienam istoriniam ženklui, o Europoje netrūksta ir atvejų, kai tiesiant magistrales ar dėl kitų priežasčių patraukiami net ir išlikę reikšmingi istoriniai pastatai."

Vis dėlto projekto vadovas pripažįsta – skubėti čia nebūtina: neradus sprendimo šiandien, koplytėlės atkūrimo klausimas gali būti atidėtas į tą laiką, kai bus realizuoti kiti Jono Pauliaus II aikštės atnaujinimo sprendiniai.

Viešas nuotolinis Jono Pauliaus II aikštės prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sutvarkymo projektinių pasiūlymų pristatymas vyks birželio 9 d., 17 val., prisijungimas .