Pasak Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) docento dr. Algimanto Balčiaus, būtina valyti arba keisti oro filtrus, esančius vidiniuose blokuose, kabinamuose patalpų viduje.

Jis teigia, kad gamintojai nurodo filtrų rūšį ir rekomenduojamą jų keitimo dažnį. Tiesa, reikėtų įvertinti patalpų oro užterštumo lygį, tai yra dulkėtumą, riebalų garų išsiskyrimą ir panašiai.

„Vienus filtrus galima valyti ir plauti, kitus – būtina keisti. Svarbu skaityti naudotojo instrukciją. Paprastai apie filtrų užterštumą galima spręsti pagal atsiradusį pašalinį kvapą, suprastėjusią oro cirkuliaciją ir žmogui sukeliamas pašalines reakcijas – alergiją, kvėpavimo takų problemas ir panašiai“, – sako  pranešime cituojamas A. Balčius.

Dr. Algimantas Balčius.

KTU MIDF nuotr.

Palaiko komfortines sąlygas

KTU mokslininkas pastebi, kad dažniausiai rinkoje galima rasti kompresorinius buitinius (vėsinimui skirtus) oro kondicionierius, kurių viena dalis montuojama patalpose, o kita – lauke.

„Pagrindinis tokių kondicionierių privalumas yra gebėjimas vėsinti patalpas, palaikant naudotojo nustatytą temperatūrą. Trūkumas – kompresoriaus ir ventiliatorių keliamas triukšmas. Na, ir, žinoma, naudojama elektros energija – vėsinimas nėra pigus malonumas. Oro kondicionierių galima priskirti prie komfortines sąlygas palaikančių įrenginių“, – sako jis.

Kompresorinius oro kondicionierius sudaro keturi pagrindiniai elementai: kompresorius, du šilumokaičiai (garintuvas ir kondensatorius) bei droseliavimo įrenginys.

Garintuvas yra vidiniame bloke, pakabintame patalpoje. Garintuve verda šaldymo agentas (liaudiškai vadinamas freonu), kuris naudoja patalpos šilumą, taip atvėsindamas ventiliatoriaus pagalba cirkuliuojantį orą.

Šaldymo agento garus atsiurbia kompresorius – suslegia juos ir tiekia į kondensatorių (sumontuotą išoriniame bloke lauke), kur jie vėl paverčiami į skystį, šilumą „išmetant“ į lauką. Aukšto slėgio skystis droseliuojamas iki virimo slėgio. Ciklas kartojamas, užtikrinant vėsinimo procesą iki nustatytos temperatūros.

Šaldymo agentas parenkamas taip, kad virtų prie temperatūros, žemesnės nei patalpos oro temperatūra. Pavyzdžiui, normaliomis sąlygomis (atmosferinis slėgis) vandens virimo temperatūra yra apie 100 °C. Šiuo metu oro kondicionieriuose plačiai naudojamo šaldymo agento R32 – apie minus 52 °C.

Skiriasi funkcijomis

KTU profesorius teigia, kad oro kondicionierių, ventiliatorių ir vėdinimo sistemų funkcijos yra skirtingos. Pasak jo, tik oro kondicionieriai gali ataušinti patalpų orą vasarą, kai temperatūra lauke yra aukštesnė nei palaikoma patalpose.

„Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad buitiniai oro kondicionieriai nevėdina patalpų – tai turi atlikti mechaninė arba natūrali vėdinimo sistema“, – pastebi jis.

Freepik nuotr.

A. Balčius pasakoja, kad ventiliatorius nevėsina patalpų oro, tai yra nesumažina oro temperatūros, tačiau oro judėjimas sukelia žmogui vėsumos pojūtį. Ventiliatorius neatstoja oro kondicionieriaus, tačiau naudojant specialias modifikacijas, pavyzdžiui, ledo įkrovą, galima pasiekti realų oro atvėsinimą.

„Nevėsina patalpų ir oro valymo įrenginiai, nebent papildomai panaudojamas ledas. Kadangi pagrindinė šių įrenginių funkcija yra oro valymas, juos rekomenduojama naudoti kartu su oro kondicionieriais, ypač jei žmonės yra alergiški dulkėms ir kitiems teršalams“, – papildo KTU mokslininkas.

Pasak jo, natūrali vėdinimo sistema taip pat niekada nepakeis oro kondicionieriaus, tačiau tam tikrais atvejais gali suaktyvinti oro cirkuliaciją. Vėdinimo paskirtis yra tiekti šviežią orą ir pašalinti užterštą.

A. Balčius dalijasi, kad oro kondicionieriai puikiai dera su saulės elektrinėmis. Daugiausia elektros energijos jose yra pagaminama šiltuoju metų laiku, kai vėsinimo poreikis yra didžiausias.

„Šiuolaikiniai buitiniai vėsinimo įrenginiai dažnai yra universalūs: šiltuoju metų laiku veikia kaip oro kondicionieriai, o šaltuoju – kaip šilumos siurbliai, šildydami patalpas. Toks įrenginys yra šiek tiek brangesnis, bet papildomos šildymo funkcijos ypač naudingos pereinamaisiais metų laikotarpiais ir, žinoma, turint pigesnės elektros šaltinius“, – sako jis.

Rekomenduoja pirkti iš patikimų įmonių

KTU mokslininkas teigia, kad oro kondicionierių gamintojai dažniausiai nurodo, kokiam plotui vėsinti yra skirtas įrenginys. Pasak jo, rekomenduotina pirkti oro kondicionierius iš įmonių, kurios gali tiksliai parinkti reikiamą našumą ir funkcijas, taip pat suteikia ne tik gamintojo, bet ir montažo garantiją bei siūlo nuolatinę priežiūrą.

„Reikėtų teirautis pardavėjų, ar Lietuvoje yra konkrečios siūlomos markės gamintojo oficialūs atstovai, kurie užtikrina garantinius įsipareigojimus, turi atsarginių dalių ir panašiai“, – pastebi jis.

A. Balčius dalijasi, kad perkant oro kondicionierių reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos parametrus: keliamas vidinio ir išorinio bloko triukšmas, energijos efektyvumo klasė bei naudojama darbinė medžiaga – šaldymo agentas.

Jis aiškina, kad pagal šią dieną galiojančius Europos Sąjungos (ES) reglamentus į rinką draudžiama pateikti įrenginius su šaldymo agentais, kurių visuotinio atšilimo potencialas (VAP, angl. Global Warming Potential – GWP) yra 2500 ar didesnis, pvz., R404A.

Asociatyvi

KTU

nuotr.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. atskirų blokų oro kondicionieriams / šilumos siurbliams su užpildymo doze iki 3 kg. VAP riba sumažinama iki 750. Kadangi didesnė dalis buitinių oro kondicionierių / šilumos siurblių patenka į šią kategoriją, jau šiandien dauguma gamintojų siūlo savo produktus su R32.

„Rinka kaip alternatyvą siūlo mobilius oro kondicionierius. Jų privalumas – galimybė lengvai perstumti iš patalpos į patalpą, o trūkumas – reikalinga anga šilto oro išmetimui per lankstų ortakį. Taip pat didesnis skleidžiamas triukšmas patalpoje“, – sako A. Balčius.

Skiriantis temperatūroms – pavojus peršalti

KTU profesorius teigia, kad oro kondicionierių naudojimo rizikos – peršalimo ligos ir pavojus bakteriniam užterštumui.

„Jei palaikomas didelis temperatūrų skirtumas tarp kondicionuojamos patalpos ir išorės oro, yra pavojus peršalti. Tai ypač aktualu automobilių oro kondicionavimo procesui. Rekomenduojamas temperatūrų skirtumas yra apie 6 laipsniai“, – dalijasi jis.

Patalpas oro kondicionierių gamintojai paprastai rekomenduoja vėsinti iki 20-22 °C. Pagal Lietuvos teisinius aktus komfortinės poilsio ir lengvo darbo sąlygos šiltuoju metų periodu yra 23-26 °C, kai santykinis drėgnis – 40-60 proc.

Tuo metu bakterinio užterštumo pavojus kyla laiku nevalant ir nekeičiant filtrų.

„Jei įrenginys perkamas iš patikimos įmonės, eksploatuojant problemų neturėtų kilti. Jei įrenginį prižiūri patys savininkai, reikėtų periodiškai išoriškai apžiūrėti oro kondicionierių, laiku pakeisti ar valyti vidinių blokų oro filtrus, bent kartą per sezoną išvalyti vidinio ir išorinio bloko šilumokaičius, patikrinti, ar nesulankstytos šilumokaičių briaunos, kad vienodai pasiskirstytų cirkuliuojantis oras. Valymo dažnis taip pat priklauso nuo aplinkos taršos lygmens“, – pastebi A. Balčius.

Pasak jo, dėl galimybės veistis bakterijoms reikėtų periodiškai dezinfekuoti vidinio bloko šilumokaitį, naudojant antibakterines dezinfekavimo priemones. Taip pat patikrinti kondensato ir atitirpinto šerkšno nutekėjimo traktus, kad nesusikauptų ir neužsistovėtų vanduo.

„Turėtume suprasti, kad nuo palaikomos temperatūros priklauso ne tik savijauta, kuri yra kiekvienam žmogui individuali, bet ir sunaudojamos elektros energijos kiekis. Pavyzdžiui, kiekvienas oro kondicionieriaus palaikomos temperatūros pakėlimas laipsniu virš 22 leidžia sutaupyti apie 3 proc. elektros energijos“, – sako KTU mokslininkas A.Balčius.