„Girdėjau argumentų, kad atstumas tarp senojo Žvėryno tilto ir Geležinio vilko tilto yra pakankamai nedidelis, galime naudotis jais. Tačiau ar taip kalbantys kada nors bandėte praktiškai išbandyti maršrutą, pavyzdžiui, tarp „Panoramos“ ir Lukiškių aikštės? Eiti per Žvėryno tiltą – mažiausiai kelių šimtų metrų lankas (o kojoms svarbus kiekvienas metras, ypač jei oras prastesnis). Eiti per Geležinio vilko tiltą – na, pripažinkim, tas tiltas labai netinka pėstiesiems, pasivaikščiojimas juo kelia tiek pat malonumo, kiek pasivaikščiojimas greta autostrados“, – socialiniuose tinkluose dalijasi Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Mero žodžiais, prieš 5 ar 10 metų tokio tilto nereikėjo, tačiau pastaraisiais metais Vilnius auga taip sparčiai, „kad kai kurios mirusios arba numarintos miesto teritorijos jau tampa gyvenimo, darbo arba laisvalaikio traukos centrais“.

„Kas pasikeitė ir kas dar pasikeis per keletą metų, kada tokio pėsčiųjų tilto poreikis dar labiau aktualizuosis? – dalijasi meras savo pastebėjimais. – Dalis pramoninės Žvėryno ir Saltoniškių dalies jau virto spindinčiais naujais biurais. Tūkstančiai darbuotojų po darbo gali sėsti į automobilius, užkišti gatves ir vykti namo arba galės pėstute per naują tiltą vos per kelias minutes pasiekti miesto centrą ir senamiestį. Ne taip svarbu, ar jis po darbo eis į teatrą, restoraną ar sporto klubą, o gal tiesiog gulės ant Lukiškių aikštės žolės – bet sutikite, geriau kai miesto gyvenimas verda mieste nei marinuojamas ant sofos prie televizoriaus.“

Tik laiko klausimas, sako meras, kada atgims Lukiškių kalėjimo teritorija ir taps patraukli vilniečiams ir miesto svečiams. Pildoma pėsčiųjų jungtis bus dar vienas stimulas.

„Tas pats su būsimu ministerijų miesteliu prie Seimo – tiltas padės ministerijų darbuotojams migruoti per upę, – dalijasi meras. – Buvusio Pedagoginio universiteto teritorija dabar apmirusi, tačiau vėlgi tik laiko klausimas, kada ji atgims – o joje dirbantys ir gyvenantys, norėdami patekti į centrą, galės nesinaudoti automobiliais kertant upę Geležinio vilko tiltu, o pereiti pėsčiomis per naująjį tiltą. Taip, argumentas „visada galima nueiti iki artimiausio tilto ir pereiti per jį” yra neatremiamas ir tinka bet kurio tilto statybų oponavimui. Tačiau įsivaizduokite, jei dabar neturėtume Baltojo tilto – gal nereikėtų ir jo? Juk iki Žaliojo tilto visai netoli. Kaip dabar atrodytų teritorija prie Baltojo tilto? Ar vasaromis būtų tokia pat gyva? Kiek papildomų automobilių apkrautų Žaliąjį tiltą?“

Dar keistesniu argumentu R. Šimašius laiko nuomonę, kad „niekam šioje vietoje tilto nereikia, nes čia nėra pėsčiųjų srautų, kurie norėtų kirsti upę“. Nėra, nes nėra tokios galimybės, kaip ir dabartiniame Birutės take Žvėryne anksčiau nebuvo pėsčiųjų ir dviračių srautų, nes niekas nenorėjo brautis per krūmus ir nelegalias tvoras. Kaip ir pėstiesiems labai nepatogią Narbuto gatvę kirsdavo gerokai mažiau žmonių nei dabar, pastačius naująjį Saltoniškių pėsčiųjų viaduką.

„Atsiradus tiltui prie Seimo, jis suformuos naują pėsčiųjų ir dviračių funkcinę ašį. Ji tarnaus netgi tiems, kurie ateityje dviračiu ar pėsčiomis atvažiuos ar ateis iš Šeškinės ar šiaurinių miesto rajonų. Nepamirškime dar ir Nacionalinio stadiono, kuriam atsiradus momentiniai pėsčiųjų srautai bus labai dideli – dalis naudosis Baltuoju tiltu, dalis, kurie eis į Naujamiestį, Nerį patogiai kirs naujuoju tiltu, primena meras. – Visų teigiamų būsimo pėsčiųjų tilto efektų įvertinti iš anksto irgi negalime, bet neabejoju, kai jis atsiras – iškart taps tokiu įprastu, reikalingu ir patogiu, kad niekam nebekils klausimų dėl jo būtinybės.“

Konkursui pateiktus darbus, kaip gali atrodyti naujasis tiltas, galima pamatyti ir čia.