2014 m. „Lietuvos šviesuolio“ vardas – LSA garbės prezidentui Adakrui Šeštakauskui
Atitarnavo statybai 57 metus – iki Garbės prezidento
Adakras Vincentas Šeštakauskas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, nusipelnęs respublikos inžinierius, pirmasis Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA), kuriai vadovavo 20 metų, prezidentas.
„Esu statybininkas nuo 18 metų, atitarnavau statybai – iki garbės prezidento“, – atsiimdamas apdovanojimą sakė A. Šeštakauskas. Per tą laiką jis pelnė kolegų pripažinimą ir pagarbą. Prieš dešimtmetį Česlovas Ignatavičius, dabar Polistreninio putplasčio asociacijos vadovas, buvo paklaustas, kokius tris žymiausius Lietuvos statybos inžinierius vadovus jis žinąs. „Neabejodamas pasakiau, kad tai yra Romualdas Sakalauskas, Adakras Šeštakauskas ir Algirdas Vapšys“, – sakė Č. Ignatavičius, sveikindamas nominantą.
Aplinkos ministerijos atstovai (nuotraukoje iš kairės: A. Šeštakauskas, E. Meškauskienė ir E. Radavičienė) A. Šeštakauskui įteikė medinės gervės skulptūrą. „Ši gervė ponui Adakrui – už patį ryškiausią vaidmenį jo gyvenimo skrydyje“, – sakė Edita Meškauskienė, primindama, kad gervės skrydis yra lengvas ir grakštus, kad jos skrenda ten, kur švaru.
Asociacijos sėkmę lėmė laikas, nuovoka ir asmenybės
Lietuvos statybininkų asociacija yra viena stipriausių ir įtakingiausių asociacijų Lietuvoje. Ją įkūrė ir prie jos vairo buvo tie, kurie ne tik iš patirties žinojo, kas yra statyba, bet ir gerai išmanė, kaip suktis anoje santvarkoje, kad būtų iš ko statyti. Asociacijos sėkmę lėmė laikas, nuovoka ir asmenybės.
„Asociacijos signatarės buvo 24 įmonės, palikau per 150 narių. Bėgant metams keitėsi asociacijos tikslai, veiklos metodai, prioritetai. Ji tapo statybininkams atstovaujančia grandimi valstybės valdžios ir valdymo institucijose, padėjo išsaugoti ir išplėtoti statybos potencialą, sudaryti palankesnes sąlygas investuotojams, užmezgė tarptautinių ryšių. Buvo akimirkų, kai manydavau, kad ne tuo keliu einu. Tačiau dabar žinau, kad grąžinęs laiką atgal pagrindinių orientyrų nekeisčiau“, – sakė A. Šeštakauskas.
Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) buvo įkurta 1993 m. Jeigu tuomet jos narėmis buvo 24 įmonės, tai dabar LSA jungia 161 statybos, projektavimo, statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos, mokymo, draudimo, žiniasklaidos ir kitas įmones bei organizacijas. LSA narėmis yra Respublikinė langų ir durų gamintojų asociacija, kurią sudaro 22 langų ir durų gamintojai, bei Lietuvos santechnikų asociacija su 15 įmonių. Neseniai prie LSA prisijungė Polistireninio putplasčio asociacija.„Cino belila“ Lietuvą pasiekdavo tik Maskvai panorėjus
„Anuometinė Lietuvos statyba vystėsi planinės ekonomikos sąlygomis. Ministerijos, trestai, valdybos – buvo aiški struktūra, aiškus pavaldumas. Visas planavimas ėjo iš viršaus į apačią: resursų skyrimas, mokos fondas“, – pasakojo apie LSA kūrimo ištakas A. Šeštakauskas.
.jpg)
Nors tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ įtakoje 1988 m. buvo panaikinta Lietuvos TSR Statybos ministerija ir Valstybinis statybos reikalų komitetas, Lietuvos statybos ir toliau buvo reguliuojamos, vykdoma statybos valstybinė kontrolė.
Tam buvo įsteigtas Valstybinis statybos komitetas, nors visi, kaip prisimena tą laikmetį A. Šeštakauskas, jau norėjo laisvės ir nepriklausomybės.
„Ir visi pamiršo, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos reikia išspręsti, – pasakojo A. Šeštakauskas. – Kai sumažėdavo darbų apimtys, džiaugsmo būdavo tik anoje santvarkoje. O dabar reikėjo pradėti ieškoti darbo, apimčių, nes reikėjo gauti atlyginimą.“
Itin svarbūs tapo materialiniai ištekliai. Anais laikais užteko nuvažiuoti į sąjunginę ministeriją, vadinamąjį gosplaną, ir į Lietuvą būdavo siunčiama cemento, metalo, vamzdžių, kurie buvo ypač deficitiniai.
Net baltus dažus, vadinamąją „cinko belila“, taip pat skirdavo sąjunginiai viršininkai iš tuometinės valstybės aprūpinimo institucijos („gossnabo“). Daugiabučių namų laiptinės, kitos patalpos, kaip prisimena A. Šeštakauskas, tamsiais dažais būdavo dažomos iš skurdo, iš neturėjimo.
Kiekius ir kaip greitai į Lietuvą būdavo pasiunčiami materialiniai ištekliai, lemdavo Lietuvos pasiuntinių gebėjimas, diplomatija ir dovanos.Mainai neįvyko
1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, visos iki tol veikusios struktūros pradėjo birti. „Visi norėjo savarankiškumo, – prisimena permainų laiką A. Šeštakauskas. – Valdybos norėjo būti savarankiškos, nepriklausomos trestams, trestai – nepriklausomi nuo ministerijų.“
Vietoj statybas reguliuojančio ir kontroliuojančio Valstybinio statybos komiteto buvo įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija. Tačiau jos funkcijos pakito – ministerija į gamybą nesikišo. Visi suprato, kad yra klausimai, kuriuos reikia spręsti. Vienas iš tokių – materialiniai ištekliai, kaip juos gauti. „Buvo galvojama: jeigu Rusijai pasiūlysime pieno ir mėsos produktų, už tai galėsime gauti vamzdžių, metalo. Buvo sudaryti indikatyviniai sąrašai. Statybos paslaugos buvo siūlomas kaip produktas, – prisimena A. Šeštakauskas. – Tačiau iš Rusijos pusės buvo nutarta, kad statyba jiems – ne ta paslauga, už kurią jie mainys, duos strateginių išteklių. Taip ir liko pakibusi situacija. Tada visi sukosi, kaip kas išmanė.“Kadangi oficialūs mainai tarp valstybių nepasitvirtino, reikėjo ieškoti kitų kelių.
Tuometinis ministras pirmininkas a.a. Bronislovas Lubys pasikvietė įmones, kurios dirbo Rusijoje, ir paskatino važiuoti uždirbti šaliai deficitinių statybinių medžiagų.
„Mąstyta buvo paprastai – važiuoti keliolikai ar geriau keliasdešimčiai įmonių, – prisimena tą lemtingą statybos įmonių vadovų susitikimą pas ministrą pirmininką A. Šeštakauskas. – B. Lubys pasiūlė kurti asociaciją.“
Pokalbis vyko 1992 m. rudenį. Visi sutarė – reikia kurti asociaciją. Buvo sudaryta iniciatyvinė grupė, parengti įstatai ir 1993 m. pavasarį buvo įsteigta Lietuvos statybininkų asociacija, jungusi 24 stambias įmones, visus keturis tuomet dar egzistavusius kombinatus, valdybas, vienos ar dviejų bendrovių kelininkus. Asociacijos prezidentu tapo A. Šeštakauskas. Kaip sako pats dabar garbės prezidentas, jis atsidūrė situacijoje, kai pasirinkimo nebuvo. Paskatinęs statybininkus kurti asociaciją, B. Lubys netrukus pažvelgė į laikrodį, pasakė, kad nebeturi laiko, ir vadovavimą susirinkimui perdavė A. Šeštakauskui.
Tokia buvo 20 metų jo vadovavimo Lietuvos statybininkų asociacijai pradžia.Darbiniai ir asmeniniai ryšiai davė dividendų
Adakras Šeštakauskas nuo pat 1980 m. dešimt ar dvylika metų važinėjo į vakarų Sibirą, kur Lietuvos statybininkai pradėjo darbus, apsigyvenę laikinose būdelėse. Jie statė gyvenamuosius namus, jų kvartalus, mokyklas. „Dabar aš buvau kitose pareigose, bet tęsiau tą patį darbą“, – pasakojo A. Šeštakauskas apie pirmuosius LSA metus.
Darbiniai ir asmeniniai ryšiai davė dividendų. „Tai nereiškia, kad asociacija visiems surado darbo. Mūsų pareiga buvo žinoti įstatymus, kontraktus, jų formas, prasidėjo vizų klausimai. Visus šiuos procesus vykdė ir asociacija“, – pasakojo A. Šeštakauskas.
Asociacija stiprėjo dėl užsienio statybų, žmonės, kurie kreipėsi į asociaciją, galėjo sužinoti, kokia ten struktūra, kokia tvarka gauti leidimus. Statybinė bazė, ypač Rusijos, asociacijoje buvo pakankamai gerai žinoma. Tos įmonės, kurios atėjo iš pat pradžių – buvo statybos ministerijos pavaldumo įmonės, žmonės pažinojo vieni kitus, pasitikėjo prezidentu.
Tai buvo pagrindas, ant kurio gimė ir išaugo Lietuvos statybininkų asociacija, su kurios vardu visada bus siejamas Adakro Šeštakausko vardas.
Metų nominacijos
| www.julija.eu