Profesorė, cituojama Vilniaus universiteto pranešime, pabrėžia, kad architektūra nėra vien fizinė erdvė ar estetinė forma. Tai – kultūrinis tekstas, kurį būtina mokėti perskaityti.

Premija už architektūros horizontų atvėrimą

Pasak M. Drėmaitės, ribotas laureatų skaičius padeda išlaikyti premijos prestižą. Tradiciškai apdovanojimai dažniau atitenka vadinamųjų grynųjų menų atstovams – rašytojams, aktoriams, dailininkams ar kompozitoriams. Tačiau teikėjų spektras plečiasi, o kultūros laukas tampa vis labiau tarpdisciplininis.

Profesorės kandidatūrą iškėlė leidykla „Lapas“, ją palaikė Vilniaus universitetas ir Nacionalinis architektūros institutas. Premijos komisijos formuluotė – „už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros idėjų sklaidą“ – tiksliai atspindi jos veiklos kryptį.

Nors ji pati neprojektuoja pastatų, tačiau kuria architektūros pasakojimus – per tyrimus, parodas, knygas, paskaitas, ekspozicijų architektūrą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kauno modernizmo tyrimai ir jų sklaida, prisidėjusi prie šio reiškinio tarptautinio pripažinimo bei įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Menas moksle ir mokslas mene

Paklausta, kodėl jos veikla įvertinta kultūros ir meno, o ne mokslo premija, profesorė pabrėžia dviejų laukų sąveiką. Mokslas leidžia tiksliai formuluoti ir pagrįsti idėjas, o meninės raiškos formos – jas perteikti ir padaryti paveikias.

Jos akademinė veikla grindžiama aiškia metodologija: disertacija, mokslo projektai, publikacijos, tarptautinis bendradarbiavimas. Visi teiginiai remiami archyviniais šaltiniais, kruopščia jų verifikacija ir analize. Tačiau tyrimų pristatymo forma dažnai peržengia akademinio straipsnio ribas.

Archyviniai dokumentai, anot profesorės, nėra vien faktų saugykla. Jie gali būti suvokiami ir estetiškai – kaip laikotarpio vizualinės bei kultūrinės raiškos dalis. Vienoje iš paskaitų, skirtų studentams, ji kelia klausimą: ar visuomenė neprarado gebėjimo skaityti architektūros siunčiamų žinučių? Miestai, pastatai, urbanistinė struktūra – tai tekstai, kuriuos reikia mokėti interpretuoti.

Kauno modernizmas ir „Optimizmo architektūra“

Teikiant paraišką premijai, būtina įvardyti svarbiausius pastarųjų septynerių metų darbus. Vienas reikšmingiausių – Kauno modernizmo tyrimai ir jų pavertimas plačiai atpažįstamu kultūriniu naratyvu.

„Optimizmo architektūros“ koncepcija, sukurta kartu su tyrėjų komanda, tapo ne tik akademiniu apibrėžimu, bet ir visuomeniniu ženklu. Ją lydėjo knyga, tarptautinė paroda, viešos paskaitos, edukacinės iniciatyvos. Galiausiai šios pastangos prisidėjo prie Kauno modernizmo įvertinimo UNESCO lygmeniu.

Kiti svarbūs darbai – architekto Arno Funko kūrybai skirta paroda ir knyga, sovietmečio architektūros tyrimai bei leidinys „Jūs gaunate butą: gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“. Taip pat anglų kalba išleista studija „Baltic Modernism: Architecture and Housing in Soviet Lithuania“, kurioje analizuojama sovietinio laikotarpio architektūros kilmė, ideologiniai kontekstai ir estetinė vertė.

Projektas „Neįgyvendintas Vilnius“ atvėrė XX a. pirmosios pusės miesto vizijų archyvą – planus ir idėjas, kurios taip ir liko brėžiniuose. Ilgametis darbas archyvuose virto viešu pasakojimu apie alternatyvias sostinės raidos galimybes.

Kai tyrimai pradeda gyventi savarankiškai

Didžiausiu savo veiklos įvertinimu profesorė laiko momentą, kai tyrimai pradeda gyventi savarankiškai – kai atsiranda ekskursijos, maršrutai, bendruomeninės iniciatyvos, kai žmonės ima rūpintis modernizmo ar sovietmečio paveldu.

„Optimizmo architektūra“ šiandien jau yra įsitvirtinusi viešajame diskurse. Tema tapo kultūrinio identiteto dalimi, nepriklausoma nuo konkretaus tyrėjo. Tai ženklas, kad mokslinis darbas peržengė akademijos ribas ir tapo visuomenės nuosavybe.

Nauji tyrimų horizontai: migruojantys architektai

Žvelgdama į ateitį, M. Drėmaitė planuoja tyrimus apie XX a. Lietuvos architektų migraciją – nacionalinės mokyklos formavimąsi tarpukariu ir jos išsisklaidymą geopolitinių krizių laikotarpiu. Atskirą studiją ji ketina skirti architektui Vladas Švipas – Bauhauzo absolventui, dirbusiam Lietuvoje, Vokietijoje ir JAV.

Šie projektai tęsia pagrindinę profesorės mintį: architektūros istorija nėra statiška. Ji nuolat perrašoma, permąstoma ir interpretuojama iš naujo. Tam būtina ne tik tyrinėti, bet ir išmokti skaityti architektūrą – kaip kultūrinį kodą, atspindintį visuomenės vertybes, politines įtampas ir estetines aspiracijas.