Anot jos, architektūrinis konkursas yra geriausias, skaidriausias ir profesionaliausias būdas išrinkti labiausiai visuomenės ir užsakovo lūkesčius, architektūros kokybės reikalavimus atitinkantį projektą.

Perkančiosios organizacijos, tarp jų ir miestų savivaldybės, visus konkursus vykdo pagal Viešųjų pirkimų įstatymą. Jo reikalavimus turi atitikti ir architektūriniai konkursai, tačiau jiems keliami dar didesni profesionalumo reikalavimai. Lietuvos architektų sąjungos organizuojami konkursai rengiami pagal LAS architektūrinių konkursų organizavimo nuostatus, kurie atitinka Tarptautinės architektų sąjungos ir UNESCO patvirtintas Architektūrinių konkursų rengimo rekomendacijas, taip pat gerąsias praktikas.

R. Leitanaitės žodžiais, dėl to konkurso projektai visuomet pateikiami anonimiškai: vertinimo komisija nežino, kas yra projektų autoriai iki tol, kol baigiamos vertinimo procedūros ir atplėšiami identifikaciniai vokai, kuriuose įvardijami projektus pateikę architektai. Griežtas anonimiškumas – vienas iš esminių reikalavimų konkurso dalyviams. Pažeidę anonimiškumą – pažymėję savo autorystę pateikiamoje medžiagoje, arba informuodami apie ją vertinimo komisijos narius – architektai iš konkurso diskvalifikuojami.

Vienas svarbiausių reikalavimų architektūriniam konkursui – profesionalus idėjų vertinimas. Todėl Lietuvos architektų sąjungos organizuojamuose konkursuose vertinimo komisiją visuomet sudaro profesionalų (architektų, urbanistų) dauguma – tokių narių komisijoje būna bent jau 50% + 1 narys. Taip užtikrinama, kad sprendimas dėl geriausio projekto bus paremtas profesionalų patirtimi.

Perkančioji organizacija gali ir turi deleguoti savo atstovus į vertinimo komisiją. Tai gali būti ir jos atstovai (pvz., miesto vyr. architektas), ir kiti specialistai, kuriais pasitiki pirkėjas (pvz., pakviestas kultūros paveldo ar transporto specialistas). Lietuvos architektų sąjunga nerekomenduoja į vertinimo komisiją skirti politikų, ir šios rekomendacijos paisoma.

„Nors pastaruoju metu architektūrinių konkursų Lietuvoje vyksta vis daugiau, palyginus su kitomis Europos šalimis, jų galėtų būti dar daugiau. Kitų patirtis rodo, jog bene visiems visuomenei svarbiems, už miesto ar valstybės pinigus statomiems objektams organizuojami architektūriniai konkursai. Juose nebūtinai dalyvauja keliasdešimt architektų. Juk svarbiausia – ne sulaukti rekordinio dalyvių skaičiaus, o gauti bent kelis tikrai kokybiškus, įgyvendinti tinkamus, gyventojų lūkesčius atitinkančius projektus. Europoje taikomos įvairios praktikos – nuo svarbiausiems visuomenei objektams (operos teatrai, bibliotekos, universiteto miesteliai ar pan.) skelbiamų didelių tarptautinių konkursų – iki konkursų, kuriuose pagal kvalifikaciją atrenkami penki, šeši autoriniai kolektyvai", – dėmesį kokybei pabrėžė Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė.

R. Leitanaitė sako, kad viena svarbiausių sėkmingo konkurso sąlygų – gerai parengtos konkurso sąlygos, kurios ne tik apibrėžia skaidrų, profesionalų vertinimą ir viso konkurso procesą, bet ir aiškiai nusako reikalavimus ir lūkesčius naujam projektui. Todėl labai svarbūs kruopščiai parengti pirkėjo „namų darbai" – pabendrauta su galutiniais vartotojais, aptarti lūkesčiai su vietinėmis bendruomenėmis, surašyta išsami būsimojo pastato ar komplekso programa, suskaičiuotas įgyvendinimo biudžetas, nurodyti galiojantys apribojimai ir reikalavimai. Kita vertus, rašant programą, svarbu palikti ir erdvės kūrybinei architektų laisvei, t.y., aiškiai nurodyti, kurie punktai konkurso sąlygose yra privalomi, o kurie – tik rekomendaciniai.

Dalyvavimas konkurse architektams kainuoja laiko, energijos ir finansinių išteklių. Todėl kiekviena komanda paprastai atsakingai sprendžia – dalyvauti konkurse, ar ne. Apsisprendimą dalyvauti gali lemti daug veiksnių: objekto reikšmė, užduoties įdomumas, architekto laiko planas ir t.t., tačiau tarp svarbių priežasčių R. Leitanaitė pamini pirkėjo ketinimą pasirašyti projektavimo darbų sutartį su laimėtoju (tai – labai motyvuojantis veiksnys) ir prizinio fondo dydį. Lietuvoje organizuojamų konkursų priziniai fondai dar tikrai turi kur paūgėti, palyginti su kitomis Europos šalimis.