1993 metais Lietuvoje buvo priimtas ir pradėtas taikyti pirmasis miestų, pastatų ir jų aplinkos formavimą reguliuojantis teisės aktas RSN 154-93. Prie jo rengimo prisidėjo ir VILNIUS TECH profesorius – tuo metu dar doktorantas Gintaras Stauskis. Šiandien profesorius jau daugiau nei 30 metų atlieka tyrimus, prisideda rengiant teisės aktus, organizuoja konferencijas, mokymus ir kasdienybėje niekuomet nepraeina pro šalį pastebėjęs jau įgyvendintą sprendimą, kuris, galbūt, nėra tinkamas daugeliui – juk pastatai neturėtų žaloti.

Dr. Gintaras Stauskis.

VILNIUS TECH nuotr.

„Per 30 metų požiūris, teisės aktai pasikeitė. Tuomet norėjome padėti žmonėms, kurie tiesiog negalėjo išeiti iš namų. Šiandien stengiamės orientuotis į optimalius reikalavimus, kurie, tikimės, apims daugelio skirtingų žmonių, ne vien su negalia, poreikių", – dalinasi pranešime cituojamas profesorius bei džiaugiasi, kad prieš tris dešimtmečius Lietuvoje galėjome kalbėti tik apie bazinius poreikius, sveikatos, saugumo užtikrinimą miestuose, o šiandien bandome saugumą integruoti į architektūrą ir siekiame aukštesnės kokybės.

Šiais metais prof. dr. G. Stauskis vedė mokymus architektams aštuoniose šalies apskrityse (inicijuotus Asmens su negalia teisių agentūros prie SADM) ir dalinosi patarimais bei dažniausiai pasitaikančiomis klaidomis. Pavyzdžiui, iš gatvių įvažos į sklypus dažnai projektuojamos taip, kad kinta pėsčiųjų tako lygis – tada tenka projektuoti nuovažas, numatyti skiriamuosius ženklus ar taikyti kitas priemones – sukuriame pavojingą vietą (žr. nuotr.). Profesorius taip pat atkreipia dėmesį, kad neretai žmonėms su negalia automobilių stovėjimo vietos yra suprojektuotos taip, kad išlipęs iš automobilio asmuo atsiduria eismo sraute. Mokslininkas kviečia susimąstyti ir apie dažnai pamirštamus vaikų ergonominius parametrus – mažesnį ūgį ir fizinę jėgą, kurie turi įtakos jų saugumui ir aplinkos prieinamumui.

Prof. dr. G. Stauskis pabrėžia, kad aplinkos prieinamumo visiems reglamentai Lietuvoje yra atsiradę vėliau nei kiti, todėl vis dar reikalinga ugdyti praktiką ir įprotį: „Dažnai žmonės galvoja, kad pirma suprojektuosiu pastatą, o tada pritaikysiu. Bet iš tiesų, jeigu jis nuo pat pradžių pagalvotų apie tai, išvengtų daugybės klaidų ir tinkami sprendimai nieko papildomai nekainuotų. Tiesa, jau dabar kai kurie užsakovai net nurodo itin specifinius pritaikymo visiems reikalavimus ir tai palengvina darbą projektuotojui."

Pexels nuotr.

Tyrėjas taip pat akcentuoja, kad būtina ne tik visuomet atnaujinti reglamentus, bet ir reikalingi praktiniai vadovai pastatų ir kraštovaizdžio architektams, nes kūrybiškai taikyti teisės aktus reikia didelės patirties. Mokslininkas kviečia bent kartą pastebėti, kaip neregys eina per gatvę arba kaip žmogus su vežimėliu (tiek su negalia, tiek tėvai su vaiku) bando pro duris įeiti į pastatą. Atlikdamas tyrimus ir dirbdamas su studentais, profesorius stengiasi kalbėtis su bendruomene bei kviečia išbandyti ir vertinti pasiūlymus, kadangi formalūs vieši projektų svarstymai sudaro mažai galimybių objektyvioms diskusijoms ir tinkamiausių sprendimų visiems paieškai.

Dar vienas tyrėjo patarimas – nusipiešti žmogaus judėjimo po pastatą arba sklypą trajektoriją. Tai padės atrasti kritinius taškus, kuriems turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Pasak profesoriaus, būtent sklypas ir lauko erdvės yra ta sritis, kuriai Lietuvoje šiuo metu reikia ypatingo dėmesio, kadangi čia daroma daugiausia klaidų.

Vis tik, profesorius teigia, jog aplinką pritaikyti įmanoma tik 95 procentams, kadangi visuomet išliks tų, kurie turi itin specifinių poreikių. Be to, atsiranda ir naujų ar yra dar nepakankamai ištirtų sutrikimų, tokių kaip ypatingas jautrumas garsui, šviesoms, mirgėjimui ir pan. Šiandien novatorius siekia atrasti formulę, tinkamiausią daugeliui: „Mane domina skirtingų naudotojų skirtingi poreikiai aplinkoje, ta plona riba, kurioje žmonių poreikiai susilieja. 15 ar 20 milimetrų? Kalbant apie slenkstį, keli milimetrai vienam patogu – kitam gali būti didelė kliūtis."