Šios problemos ir galimi jų sprendimo būdai buvo aptarti Vilniuje vykusioje konferencijoje „Kultūros paveldas ir universalus dizainas: misija įmanoma (?)“, kurioje įvairių sričių specialistai diskutavo apie tai, kaip išsaugoti kultūros paveldą ir kartu užtikrinti jo prieinamumą visiems lankytojams.

Prieinamumo problema – kur kas platesnė nei pandusų trūkumas

Kalbant apie kultūros paveldo objektų pritaikymą dažniausiai pirmiausia pagalvojama apie pandusus ar liftus. Tačiau prieinamumas apima gerokai daugiau. Tai galimybė savarankiškai orientuotis aplinkoje, gauti informaciją suprantama forma, naudotis paslaugomis nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, negalios ar kitų individualių poreikių.

Lietuvoje vis dar nemaža dalis kultūros įstaigų neturi žmonėms su negalia pritaikytų sanitarinių mazgų, o informacijos prieinamumas regos ar klausos negalią turintiems lankytojams dažnai išlieka ribotas. Tai rodo, kad problema susijusi ne tik su fizine infrastruktūra, bet ir su bendru požiūriu į lankytojų įvairovę.

Teisinės kolizijos stabdo pokyčius

Viena didžiausių kliūčių, trukdančių spartesniam kultūros paveldo objektų pritaikymui, yra skirtingų teisinių reikalavimų sankirta. Vieni teisės aktai numato prieinamumo užtikrinimą, kiti – griežtą autentiškų istorinių elementų apsaugą.

Praktikoje tai dažnai reiškia neapibrėžtumą. Paveldo objektų valdytojai susiduria su klausimu, kaip įrengti reikalingus sprendimus nepažeidžiant kultūros vertybių. Dėl aiškių metodinių gairių stokos dalis projektų stringa dar planavimo etape, o kai kuriais atvejais pokyčių atsisakoma apskritai.

Ar įmanoma suderinti paveldą ir universalų dizainą?

Konferencijoje ne kartą akcentuota, kad prieinamumas ir paveldo apsauga nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Vis dažniau pasaulyje taikomi sprendimai leidžia pagerinti prieinamumą išsaugant istorinių objektų autentiškumą.

Tam naudojamos lengvai išmontuojamos konstrukcijos, laikini ar minimaliai invaziniai techniniai sprendimai, šiuolaikinės informacinės technologijos. Tokie sprendimai leidžia išlaikyti pastato istorinę vertę, tačiau kartu suteikia galimybę juo naudotis platesniam žmonių ratui.

Svarbu ir tai, kad prieinamumas šiandien suprantamas kaip universalaus dizaino dalis. Tai reiškia, kad aplinka kuriama ne konkrečiai žmonių grupei, o visiems – žmonėms su negalia, senjorams, šeimoms su mažais vaikais, laikinų sveikatos sutrikimų turintiems asmenims bei kiekvienam lankytojui.

Pokyčiams reikia ne tik lėšų, bet ir bendradarbiavimo

Diskusijose išryškėjo, kad finansavimas išlieka vienu svarbiausių veiksnių siekiant pritaikyti kultūros paveldo objektus. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas.

Efektyviausi sprendimai gimsta tuomet, kai į procesą įtraukiami paveldosaugininkai, architektai, projektuotojai, kultūros įstaigų atstovai ir patys žmonės, kuriems šie sprendimai skirti. Tik taip galima rasti balansą tarp istorinio autentiškumo išsaugojimo ir žmogaus teisės naudotis kultūros paveldu.

Konferencijoje vyravo bendras sutarimas, kad kultūros paveldas neturėtų būti prieinamas tik daliai visuomenės. Nors iššūkių vis dar daug – nuo finansavimo iki teisinių neaiškumų – šiandien jau netrūksta pavyzdžių, rodančių, kad paveldas ir universalus dizainas gali sėkmingai veikti kartu. Todėl klausimas „ar tai įmanoma?“ vis dažniau keičiamas kitu – „kaip tai padaryti greičiau ir efektyviau?“.