Kai kam tentais dengti pastatai gali priminti prieš keletą metų veikusius mobilius Covid mėginių ėmimo centrus, o jūrinių konteinerių parkas nepriklausomos Lietuvos pradžioje paplitusias metalinių prekybos kioskelių teritorijas ar Vilniaus pakraščiuose veikusius metalinių garažų masyvus. Tačiau tokių teritorijų poreikis egzistuoja ir nuolat auga, rašoma „SKR Baltic“ pranešime. Vilniaus pakraščiuose ir Vilniaus rajono teritorijoje statomi verslo boksai, kuriuose kuriasi gamybos, remonto, paslaugų, mažmeninės prekybos verslai ir savo pomėgiais užsiimantys žmonės, nuomojamos sandėliavimo aikštelės; ši tendencija rodo, kad Vilniaus mieste egzistuoja didelė sandėliavimo patalpų ir erdvių paklausa. Tokia teritorija jau kuriama Vilniuje, šalia Lazdynų tilto.

Tentu dengto sandėlio projektas.

„SKR Baltic“ vizualizacija

Dar Antrojo Pasaulinio karo metais suplanuota miesto plėtra

„SKR Baltic“ sprendimą Miškiniuose kurti sandėliavimo centrą padiktavo ne Vilniaus miesto gyventojų ir verslo poreikiai, bet absurdiškos biurokratinės kliūtys.

Virš 10 metų „SKR Baltic“ šioje teritorijoje puoselėjo kur kas ambicingesnius verslo planus, planavo 240 mln. eurų investicijas, kurias įgyvendinus turėjo būtų sukurta šimtai darbo vietų, sumokėta 94 mln. eurų mokesčių, o į Vilniaus infrastruktūrą turėjo būti investuoti 8,40 mln. eurų.

Miškiniai – Vilniaus Lazdynų seniūnijos dalis, esanti dešiniajame Neries krante, šalia Lazdynų tilto, turi unikalią neįgyvendintų statybos projektų istoriją. M.Drėmaitės ir R.Antanavičiūtės knygoje „Neįgyvendintas Vilnius“ detaliai aprašyta Gabrieliaus Lansbergio Žemkalnio 1941–1943 m. rengtame Vilniaus miesto bendrajame plane abiejose Neries upės pusėse, prie dabartinio Lazdynų tilto, suprojektuota darbininkų kolonija Miškiniai. Vien palei Vingio parką projektuoto kvartalo dalyje planuota pastatyti 18 daugiabučių ir 45 vienbučių-dvibučių, kuriuose planuota apgyvendinti 5 tūkst. žmonių, sekantis kvartalo plėtros etapas turėjo vykti priešingoje Neries upės pusėje, buvusių Miškinių ir Šaltūnų kaimų teritorijoje. Šie planai nebuvo įgyvendinti, o sovietinės okupacijos metu abi Neries krantinės buvo užstatytos gamybiniais kompleksais: vienoje Neries upės pusėje pastatyta „Velgos“ gamykla ir Vilniaus šilumos tinklai, kitoje – Panerio gėlininkystės ūkio kompleksas.

Sutrukdė teisiniai neaiškumai ir biurokratija

2007 m. patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane Miškinių teritorijoje faktiškai buvo sugrįžta prie 1941–1943 m. planų, planuojant čia kurti gyvenamąją/komercinę teritoriją. Šiuos planus buvusio Panerio gėlininkystės ūkio komplekso statinių teritorijoje siekė realizuoti „SKR Baltic“, valdanti 84 pastatus, kurių bendras plotas beveik 60 000 kv. m – „SKR Baltic“ siekė konversijos būdu kompleksą modernizuoti ir pakeisti pastatų paskirtį į gyvenamąją bei komercinę.

Net 3 metus užtruko detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo procesas, tuomet dar 3 metų reikėjo statybos projektų suderinimui ir statybos leidimų išdavimui, tačiau realizuoti išduotų statybos leidimų „SKR Baltic“ negalėjo, nes staiga atsirado interesas „SKR Baltic“ priklausančiais pastatais užstatytą valstybinę žemę grąžinti Miškinių rėžinio kaimo pretendentams. Pasak bendrovės atstovų, siekiant padėti neteisėtiems pretendentų norams buvo dirbtinai pradėtos kurti įvairios biurokratinės kliūtys naudotis ne tik pastatais užstatyta valstybine žeme, bet net ir pačiais pastatais.

„SKR Baltic“

vizualizacija

Po 2021 m. Vilniaus miesto bendrojo plano patvirtinimo ir 2022–2024 m. priimtų Žemės įstatymo pakeitimų visos 2014-2020 m. sukurtos biurokratinės kliūtys įgyvendinti statytojo teises užstatytoje valstybinėje žemėje turėjo pasibaigti, tačiau tuomet „SKR Baltic“ susidūrė su 18-osios Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės institucijų ignoravimu.

Buvęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir jo komanda 2022 m. netgi viešai paminėjo tikrus ar tariamus planus nacionalizuoti „SKR Baltic“ priklausantį statinių kompleksą. Tuomet „SKR Baltic“ raštu kreipėsi dėl tokių planų į Vyriausybės vadovę Ingridą Šimonytę, kuri nei paneigė, nei patvirtino tokių planų egzistavimą. 2024 m. bendrovė ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės institucijas, tačiau nesulaukė jokios reakcijos.

Konversijos planas virto sandėliavimo patalpų projektu

Statinių komplekso įvertinimas pajamų metodu patvirtino sandėliavimo patalpų poreikį, minimalias investicijas ir pakankamą grąžą. Didelė dalis komplekso statinių yra pagalbinio ūkio paskirties sandėliai, kuriuos dengiant tentais bei kuriant konteinerines sandėliavimo patalpas, nereikia atlikti statybos darbų – atitinkamai nereikia užstatytos valstybinės žemės nuomininko teisių, kurios tapo esmine kliūtimi atlikti numatytas 240 mln. eurų investicijas ir įgyvendinti konversijos projektą.

Taip net po 10 metų užtrukusių pastangų įgyvendinti konversiją pagal Vilniaus miesto bendrajame plane nustatytas teritorijos vystymo perspektyvas gimė sprendimas 45 pastatuose, kurių bendras plotas beveik 40 tūkstančių kv. m, sukurti ir verslui bei gyventojams pasiūlyti paslaugų – daiktų sandėliavimo parką: tentais dengtus sandėlius ir konteinerines sandėliavimo patalpas.

Miškinių sandėliavimo parkas jau kuriasi – šiuo metu išnuomota 1189 kv. m konteinerinių sandėliavimo patalpų, netrukus konkurencingomis kainomis nuomai bus pasiūlyta 39.000 kv. m drėgmės nepraleidžiančiais tentais dengtų sandėlių, kurių plotai nuo 300 iki 1049 kv. m, taip pat atsiras 6.538,40 kv. m bendro ploto jūrinių konteinerių parkas, kuriame bus įrengtos nuo 5,9 iki 29,7 kv. m ploto uždaros sandėliavimo patalpos. Ateityje įvertinus klientų poreikius, rašoma pranešime, planuojama pasiūlyti ir šildomas sandėliavimo patalpas.