Praskleiskime istorijos uždangą ir panagrinėkime, kaip kito rąstinių namų statybos technologijos.

Rąstinis namas – tai toks būsto tipas, kai rąstai guldomi vienas ant kito horizontaliai arba sustatomi vienas šalia kito vertikaliai, o kampuose jų vainikai sujungiami tam tikros formos iškirtimais. Iš pradžių statyti vertikalių rąstų namai, tuomet jų galai buvo įkasami į žemę. 

Rąstiniai namai – Šiaurės šalių būsto tipas

Rumšiškių liaudies buities muziejus

Statyba iš rąstų buvo pats populiariausias statybos būdas Suomijoje, Švedijoje, Rusijoje, Norvegijoje ir Baltijos šalyse. Taip pat rąstinius namus mėgo kai kurių šaltesnių pietryčių Europos regionų gyventojai, tokius būstus statė Alpių kalnuose, Balkanuose ir kai kuriose Azijos vietovėse. Tuo metu šiltesnio klimato Vakarų Europos šalyse dažniau statyti karkasiniai namai. Rąstinių namų statybai dažniausiai naudota spygliuočių mediena. 

Iki maždaug XVIII amžiaus įvairių Europos ir Amerikos šalių gyventojai rąstinių namų statybai naudojo tik kirvį. Lietuvoje buvo statomi įvairaus dydžio rąstiniai namai, kaimo gyventojai juos statydavo ant apvalios medienos ritinių (vietoje pamato), kartais aplink pastatą įrengdavo papildomą medinį rėmą, į tarpą tarp jo ir sienos pripildavo žemių – tai tarnavo kaip šilumos izoliacija. Gyvenamieji namai statyti iš 15-20 centimetrų apipjautų ar tašytų rąstų. Tarp rąstų dėdavo kiminus, samanas, plyšelius užtaisydavo moliu, kad būtų kiek šilčiau. Šiandien tam rekomenduojama naudoti specialiai rąstiniams namams pagal naujausias technologijas Suomijoje sukurtą sandarinimo juostą, kuri yra atspari drėgmei. Stogas būdavo šiaudinis arba iš medžio lentų. Vėliau stogai pradėti kloti iš skiedrų, beržo tošies. Iš rąstų mūsų protėviai sėkmingai rentė bokštus, pilis, gynybinius įtvirtinimus. Bėgant metams, maždaug XVIII amžiuje lietuvių trobos arba pirkios ėmė plėstis. 

Sodyba iš 200 mm storio klijuotos medienos tašo. „JM Haus“ nuotr.

Problema Nr. 1 – kaip panaikinti aukščių skirtumus?

Renčiant natūralius rąstus vieną ant kito buvo padaroma išilginė išdroža. Tai suteikia būstui stabilumo, tačiau reikalauja daug rankų darbo – kiekviena išdroža turi atitikti apačioje esančio rąsto nelygumus. Kampuose rąstai buvo suneriami, šis sunėrimas vadinamas spyna arba rąstų sukirtimu. Rąstų sunėrimo būdų per ilgus metus atrasta daugybė: tai tradiciniai – balninis, kanadietiškas, rusiškas; skandinaviškas; trapecinis, dažniausiai vadinamas „kregždės uodega“. Visais sukirtimo tipo atvejais medis išpjaunamas iš viršaus ir apačios, tiesiog skiriasi išpjovimo forma. 

Medžiai neauga taisyklingos ritinio formos, todėl rąstai turėjo storgalį ir plongalį. Meistrams tekdavo juos ręsti taip, kad aukščių skirtumo neliktų.

Klijuotos medienos konstrukcijos (lenktos). „JM Haus“ nuotr.

Ilgainiui rąstai buvo pradėti tekinti arba pjauti staklėmis, kad būtų lygūs ir nereikėtų ilgai vargti, ieškant, kaip panaikinti aukščių skirtumus. Jei namas buvo statomas iš apvalių rąstų, juos užtekdavo nužievinti. Jei iš apipjautų rąstų, jie buvo apipjaunami iš dviejų pusių. 

Išpjauti arba ištekinti rąstai (tai pradėta daryti XX amžiaus pradžioje) gali būti kelių pagrindinių formų: apvalūs, D raidės formos, kvadratiniai arba vadinamojo švediško tipo (apvalūs su „iškąsta“ apačia, į kurią įstatomas apatinis rąstas). Pjovimo staklėmis rąstai gali būti išpjaustomi su įvairiais išsikišimais, kurie užtikrina stabilumą, tvirtesnį rąstų susijungimą tarpusavyje.

Problema Nr. 2 – kaip apsisaugoti nuo sėdimo? 

Rumšiškių liaudies buities muziejus

Vadinamajame „žaliame“ rąste yra nuo 20 iki 90 proc. drėgmės. Džiūdamas jis atiduoda šią drėgmę ir traukiasi, medienoje atsiranda mažyčių įtrūkimų, be to, būsto sienos sėda iki 7–10 centimetrų. Jei tai neįvertinama dedant duris, langus, statant kolonas, ateityje gali kilti didelių problemų. Jei namai buvo pastatyti iš netinkamai išdžiovintų rąstų, jiems džiūvant taip pat atsirasdavo gana didelių plyšių, per kuriuos į vidų plūsdavo šaltis.

Anksčiau rąstai buvo džiovinami tiesiog lauke, sudėti į rietuves. Tačiau medžiui visiškai išdžiūti reikia maždaug ketverių metų. Vietovėse, kur vyrauja drėgnas klimatas, rąstą reikia maždaug metus laikyti gryname ore, kol jis tampa tinkamas namo statybai. Todėl atsirado ir kitas būdas, pagreitinantis procesą – tai džiovinimas specialiose kamerose, kurios vadinamos medienos džiovyklomis. Taip procesas sutrumpintas iki kelių savaičių, tačiau, nepanaikinta skilimo problema – tokiu būdu džiovinami rąstai vis dar skildavo.

Klijuotos medienos tašo namas su nendriniu stogu. „JM Haus“ nuotr.

Siekiant dar patobulinti medienos džiūvimo procesą, buvo atrasta klijuoto tašo rąstų statybos technologija (kaimo statybos vadovuose rašoma, jog tokiu atveju rąstų sėdimą galima sumažinti iki minimumo). Gaminant klijuoto tašo rąstus, jie supjaunami nedidelėmis lentelėmis. Tokiu būdu juos buvo lengviau išdžiovinti. Gerai išdžiovinus lentelės suklijuojamos ir apdirbamos taip, kad vėl įgautų stambaus rąsto formą.

Rąstai iš tašų atgal į rąsto formą suklijuojami vandeniui atspariais klijais, suspaudžiami presais. Kad tai klijuoto tašo rąstas, dažnai galėtumėte suprasti tik pažvelgę į rąstą iš galo. Mediniai tašai yra kelis kartus lengvesni už betoną bei plieną, o jiems pagaminti reikia mažiau energijos. Klijuoto tašo rąstai yra patvaresni už išpjautus iš masyvo, todėl šiandien mediena kai kuriuose statiniuose pakeičia betoną ir gelžbetonį. 

Rąsto atgimimas

Grįžtant prie teksto pradžioje įvardytos problemos – klijuoto tašo rąstai iš dalies ją išsprendžia, nes galima suklijuoti ir 20 centimetrų storio rąstus, kuriuose nėra jokių tarpų, ertmių. Dažniausiai šiltam ir komfortiškam gyvenimui tokio storio sienų visiškai pakanka. Analizuojant šiuolaikinės ir maždaug XX amžiaus pradžios statybos iš rąstų technologijas, galima padaryti išvadą, jog statybos būdas daugiau mažiau išliko toks pats – kinta tik sienų ir stogo dangos storis. Be to, galima suklijuoti ilgesnius rąstus (anksčiau medžio ilgis ribodavo projektuotojų galimybes, ilgiausi rąstai siekdavo 6 metrus).

Nors maždaug XX amžiuje lietuviai buvo pradėję iš aukšto žiūrėti į medinius namus ir miestuose ėmė kilti modernesni karkasiniai būstai, klijuoto tašo technologija mus grąžino arčiau gamtos ir protėvių vertintų medienos savybių: šiandien iš medžio statomi sporto aikštynų, baseinų, prekybos centrų stogai, klijuoto tašo sijos tampa laikančiomis konstrukcijomis moderniuose pastatuose, naudojami tiltų statybai.

Klijuotos medienos konstrukcijos (tiesios). JM Haus“ nuotr.

Galima teigti, kad rąstas vėl sugrįžta, o paskutinė – klijuoto tašo rąstų – technologija išsprendžia didžiąją dalį iki šiol egzistavusių natūralaus rąsto problemų.

TURINĮ REMIA „JM Haus“ 

 www.jureshouse.eu