Architektūra prasideda ne nuo nuotraukos, o nuo patirties

Prieš įvardydamas konkrečias vietas, Alessandro Scandurra paaiškina, kokiu principu vadovaujasi rinkdamasis, ką fotografuoti.

„Nuotrauka sustabdo akimirką, bet prasmę jai suteikia erdvė – šviesa, proporcijos, medžiagos, judesys ir žmonės, joje natūraliai sugyvenantys“, – sako architektas.

Jo teigimu, šiandien miestai vis dažniau kuriami siekiant greito vizualinio efekto ar socialinių tinklų dėmesio. Tačiau tikros miesto erdvės vertė atsiskleidžia ne iš karto. Ji kviečia pasilikti, sugrįžti ir kasdien ja naudotis, o ne tik trumpam sustoti nusifotografuoti.

„Vienose vietose žmonės tik nusifotografuoja ir eina toliau. Kitose – lieka, sugrįžta, jomis naudojasi kasdien. Būtent tai ir atskiria tikrą miesto erdvę nuo tik gražaus fono“, – pabrėžia Alessandro Scandurra.

Vilnius dar tik kuria savo architektūrinę tapatybę

Architektas teigiamai vertina Lietuvos miestų raidą ir mano, kad jie vis dar turi išskirtinę galimybę formuoti savitą identitetą.

„Manau, Lietuva turi retą galimybę, nes dauguma jos miestų vis dar yra evoliucijos etape. Dauguma Europos miestų savo tapatybę jau seniai iki galo išnaudojo. Vilnius – ne. Jis vis dar gali kurti naujas vietas, nerizikuodamas prarasti to, kas jį daro savitą“, – sako Alessandro Scandurra.

Pasak jo, didžiausia sostinės stiprybė slypi ne pavieniuose architektūros objektuose, bet ryšyje tarp kraštovaizdžio, reljefo, viešųjų erdvių ir istorinio paveldo. Būtent šių elementų visuma sukuria autentišką miesto patirtį. Artimiausių metų iššūkiu architektas laiko gebėjimą išsaugoti šią tapatybę, nepasiduodant visame pasaulyje plintantiems standartizuotiems urbanistiniams sprendimams.

Trys Vilniaus vietos, kurias architektas fotografuotų pirmiausia

Pirmuoju pasirinkimu Alessandro Scandurra įvardija Gedimino kalną. Jo nuomone, tai viena iš vietų, kurioje geriausiai atsiskleidžia sostinės kraštovaizdžio ir istorinio silueto dermė. Gedimino bokštas, Neries ir Vilnios santaka bei Senamiesčio panorama sudaro vientisą miesto tapatybės vaizdą.

Antrasis pasirinkimas – Stoties rajonas. Architektą čia traukia ne estetinis tobulumas, o miesto virsmas. Infrastruktūros, įvairių veiklų ir kasdienio gyvenimo sluoksniai kuria autentišką aplinką, kurioje atsiskleidžia nuolat besikeičiančio miesto istorija.

Trečioji vieta – Lukiškių aikštė. Alessandro Scandurra pabrėžia, kad jos stiprybė slypi ne architektūrinėje raiškoje, o gebėjime tapti gyva viešąja erdve. Čia vyksta renginiai, minėjimai, protestai, šventės ir kasdienis miestiečių gyvenimas, todėl aikštė įgauna tikrąją prasmę per žmones, kurie ja naudojasi.

Ką architektas rekomenduoja fotografuoti Milane

Milane Alessandro Scandurra pirmiausia rekomenduoja aplankyti „Fondazione Prada“. Buvusios pramoninės teritorijos transformacija į šiuolaikinės architektūros ir meno kompleksą, jo teigimu, sukuria nuolat besikeičiančią erdvinę patirtį, kuri priklauso nuo pasirinkto maršruto.

Antrasis pasirinkimas – Breros kvartalo kiemai (Cortili del quartiere di Brera). Siauros gatvelės čia netikėtai atsiveria į vidinius kiemus, o riba tarp viešosios ir privačios erdvės kuria išskirtinę Milano atmosferą ir atspindi miesto kultūrinę tapatybę.

Trečiąja vieta architektas įvardija Cimitero Monumentale – istorines Milano kapines, kuriose architektūra, skulptūra, šviesa ir želdiniai sukuria išraiškingą dialogą tarp miesto istorijos ir kolektyvinės atminties.

Fotogeniškiausios vietos – tos, kurias norisi prisiminti

Apibendrindamas Alessandro Scandurra pabrėžia, kad svarbiausias yra ne konkrečių vietų sąrašas, o pats požiūris į miestą.

„Galbūt patys fotogeniškiausi kampeliai yra kaip tik tie, kuriuos žmonės aplanko negalvodami nusifotografuoti. O paskui fotografuoja todėl, kad tos vietos tapo jų atsiminimų dalimi. Manau, kad būtent tai, iš esmės, ir yra tiek nuotraukos, tiek architektūros tikslas“, – sako architektas.

Toks požiūris primena, kad sėkminga architektūra kuriama ne socialinių tinklų kadrams, o žmonių patirčiai – erdvėms, kuriose norisi būti, o ne tik jas užfiksuoti.