Vanduo – ne problema, o miesto planavimo pagrindas

VILNIUS TECH Architektūros magistrantūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja baigiamajame darbe „Nuo utopijos iki prototipo: vanduo kaip tvarios urbanistinės transformacijos variklis“ nagrinėjo, kaip lietaus vanduo galėtų tapti vienu svarbiausių ateities miesto formavimo elementų.

Autorė siūlo keisti įprastą planavimo logiką: ne pritaikyti vandens judėjimą jau suformuotam miestui, o urbanistinę struktūrą kurti atsižvelgiant į natūralius hidrologinius procesus.

„Analizuoti šią temą paskatino klimato kaitos kontekste vis aktualesnė paviršinio vandens valdymo problema. Tačiau mane domino platesnis klausimas – kodėl pirmiausia suformuojame miestą, o tada sprendžiame, kur jame turi tekėti vanduo? Darbe šią logiką bandžiau pakeisti: ne vandenį pritaikyti prie miesto, bet miesto struktūrą formuoti pagal natūralius vandens procesus“, – pasakoja G. Sokolovskaja.

Lietaus vanduo galėtų formuoti viešąsias erdves

Tyrime pasitelkti GIS ir reljefo analizės įrankiai, leidę modeliuoti paviršinio vandens judėjimą ir nustatyti jo kaupimosi vietas. Analizuojant Vilniaus reljefą paaiškėjo, kad skirtingose miesto teritorijose vanduo elgiasi nevienodai, todėl universalaus sprendimo nėra. Kiekvienai hidrologinei ir urbanistinei situacijai reikalingi atskiri planavimo principai.

Pasiūlytame miesto modelyje lietaus vanduo nebūtų slepiamas požeminėse sistemose. Vienose teritorijose jis būtų kaupiamas ir infiltruojamas į įgilintas žaliąsias erdves, kitose – nukreipiamas atvirais kanalais.

Tokie sprendimai padėtų valdyti liūčių metu susidarantį vandens perteklių, kartu kuriant naujas viešąsias erdves, rekreacines zonas ir pėsčiųjų jungtis.

Vandens judėjimas galėtų lemti ir miesto funkcijų išdėstymą. Prie vandeniui sugerti skirtų, ramesnių erdvių būtų telkiamos kultūrinės ir rekreacinės funkcijos, o prie aktyvesnių vandens nuvedimo kanalų – prekyba, biurai ir intensyvesnė veikla.

Miesto infrastruktūra galėtų tapti jo identiteto dalimi

Pasak G. Sokolovskajos, toks planavimo modelis padėtų ne tik efektyviau valdyti paviršinį vandenį, bet ir gerinti miesto mikroklimatą, plėsti žaliąsias zonas, stiprinti pėsčiųjų ryšius bei kurti kokybiškesnes viešąsias erdves.

„Man svarbus būtent šis dvigubas poveikis – investicija į klimato kaitos adaptaciją kartu tampa investicija į kasdienę miesto gyvenimo kokybę“, – teigia ji.

Autorės vizijoje po dvidešimties metų Vilnius nebūtų radikaliai pasikeitęs. Mieste palaipsniui atsirastų daugiau vandeniui sugerti skirtų žaliųjų erdvių, vandens koridorių ir kaupimo mazgų, kurie ilgainiui susijungtų į bendrą sistemą.

Taip miestas galėtų prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių ne kovodamas su natūraliais procesais, o įtraukdamas juos į savo planavimo ir plėtros principus.