Lietuvos šilumos ūkis, dar 1997 m. perduotas savivaldybėms, išgyveno įvairius etapus. Buvo labai sunkūs laikai, kai net kurui įsigyti nebuvo pinigų, šilumininkai dirbo už varganą algą, tačiau buvo nuolat puolami už šildymo sąskaitas ir kokybę. Dalis savivaldybių 2000–2002 m. nuėjo lengviausiu keliu – išnuomojo šį turtą privačioms įmonėms ir tikėjosi taip atsikratyti galvos skausmo. Deja, labai greitai paaiškėjo, kad daugelio „operatorių“ tikslas – kuo didesnis ir greitesnis pelnas, jei ne oficialiai, tai „už tvoros“. Kitos savivaldybės sunkiai ir nedėkingai dirbo su savo įmonėmis, siekdamos išbristi iš praeito amžiaus ekonominės klampynės. Palyginus šilumos kainas, kurias nuolat skelbia VKEKK (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nuo liepos 1 d. – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), akivaizdžiai matyti, kad savivaldybėse, kur šilumos ūkis išnuomotas, šilumos kainos stabiliai aukščiausios. Juk pelno siekiančio verslo tokia prigimtis. O natūralioje monopolijoje susirinkti pinigus lengva ir patikima – kurgi tie vartotojai dings.

Gal privatūs investuotojai naudoja „kosmines technologijas“ ar sprendimus? Na, nebent pinigų surinkimo ir išleidimo srityje. Dar įdomesnė VKEKK sukurta ir iki šiol taikoma kainodara – gauni daugiau pelno, jeigu turi daugiau turto. Tai kam lopyti ar taupyti – reikia daugiau investuoti, kur reikia ar nereikia. Dabar net tarptautiniai arbitražai neatseka, kurių investicijų reikėjo, kurių ne.

Ta pati įstaiga VKEKK sukūrė dar vieną „išradimą“ ir šilumos gamybos srityje nuo šių metų pradėjo taikyti vadinamąją „konkurenciją pilnais kaštais“. Gražus ir galimai geras instrumentas laisvoje rinkoje. Tačiau į ką tai pavirsta uždarojoje šilumos tiekimo sistemoje? Įsivaizduokime situaciją: mieste veikia centrinė katilinė, kuri, naudodama biokurą, aprūpina gyventojus šiluma ir karštu vandeniu valstybės reguliuojamomis kainomis. Pigių pinigų pritvinkęs investuotojas nusprendžia, kad reikia šilumos gamybos pajamas (maždaug pusę visų) perimti sau. Pasistato „už tvoros“ tokią pačią katilinę, nereguliuojamais būdais įsigyja nereguliuojamo kuro ir, pasiūlęs per plauką mažesnę šilumos kainą, negu šilumos tiekėjo skelbiama kaina, perima dalį ar visą šilumos gamybą. Konkurencija nugalėjo? Trumpam gal ir taip, tačiau likus be pajamų ir nustojus veikti valstybės kontroliuojam šilumos tiekėjui atsiras visai kitos galimybės užsidirbti pelną. Arba kurį laiką dempinguojant šilumos kainas palaukti, kol kiti „užlūš“. Juk reguliuojamas šilumos gamintojas to daryti negali – jam neleidžiama, o privatus subjektas, kaip jau įrodė patirtis, sunkiai sugaudomas ir dar sunkiau sulaikomas.

Visi puikiai suprantame, kad žiemą, kai šilumos poreikiai milžiniški, visiems atsiranda erdvės užsidirbti, nes jokia konkurencija net nekvepia. O vasarą konkurencingos šilumos kainos mažai ką jaudina. Šitą suvokdama, VKEKK nuo šių metų įvedė šilumos gamybos kainų ribojimą – t. y. žiemos mėnesiais negali parduoti šilumos didesne kaina, negu nauja brangi biokuro katilinė. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad seniau pastatytos ir nereguliuojamos privačios katilinės ar elektrinės, kurios jau iš dalies ar visiškai atsipirkusios, gali uždirbti labai gerą pelną, o naujoms tektų tik reguliuojamasis pelnas, – todėl nepatrauklu. Taip vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Pelnas garantuotas jau esamoms katilinėms, o ir naujų objektų šalia esamųjų tokiuose miestuose greičiausiai neatsiras. O kur dar privalumai, kad yra reguliuojamieji ir nereguliuojamieji šilumos gamintojai, kurie veikia visiškai skirtingomis sąlygomis, tad ir jų galimybės skirtingos.

Akivaizdu, kad uždarojoje rinkoje tikros konkurencijos tarp dviejų ar trijų šilumos gamintojų nebus. O kur dar susitarimų rizika, komerciniai žaidimai ar pan.? Juk vieni dirba už algą, o kiti už milijonus.

Šiauliai atsispyrė nepriklausomų šilumos gamintojų vilionėms

Prieš keletą metus privatūs investuotojai saldžiais pažadais bandė sugundyti ir Šiaulių miesto politikus – siūlė įsileisti vadinamuosius nepriklausomus šilumos gamintojus (NŠG). Buvo apeliuojama į konkurenciją, investicijas ir pan. Bet akivaizdu, kad privatininko natūralus interesas – kuo didesnis, greitesnis pelnas ir tiek. Deja, vis dar atsiranda politikų ar valdininkų, kurie tiki jų pasakomis, kad yra priešingai.... Monopolinėje rinkoje lengva užsidirbti pelną – padarei didesnes kainas ir pinigai byra. Tik yra didelis skirtumas, ar pelnas panaudojamas miesto tolimesniam vystymui, reinvestuojamas, ar tiesiog išvežamas į kitas šalis. Geros reputacijos ar blogos, tai jau ne taip svarbu.

Šiauliai pagundoms atsispyrė, šiandien šilumą tiekia savivaldybės įmonė, kuri kartu gamina ir žaliąją elektrą, administruoja pastatų renovaciją, prižiūri pastatų šildymo ir kašto vandens sistemas ir teikia kitas miestiečiams reikalingas paslaugas. Šiauliuose šilumos kainos stabiliai vienos mažiausių Lietuvoje, šilumą tiekianti įmonė, kaip ir dauguma kitų savivaldybės valdomų įmonių, dirba pelningai, įgyvendina tokius pačius projektus, kaip ir privatininkai, naudoja tą patį kurą, tik interesai kiek skirtingi...

Energetikos ministerija ir valstybinis reguliuotojas, užuot skatinę konkurenciją, kuria realiai nei Lietuvos, nei kitų šalių šilumos ūkyje žiemą net nekvepia, turėtų savo reguliavimu ir kainodara skatinti geresnės kokybės ir labiau prieinamas paslaugas vartotojams, kaip yra pažangiose šalyse. O jeigu to nesugeba, tai taip ir prisipažintų... Dabar savo nekompetenciją bando dangstyti konkurencijos lozungais, lyg tai ji būtų galutinis tikslas. O ta „lietuviška konkurencija“ šilumos ūkyje – tai tiesiog vartotojų lėšų persidalijimas, konkurentų išstūmimas, po to geras pelnas – visa tai jau matėme. Juk vartotojai „pririšti“ prie vamzdžio – nepabėgs.

Kas siūloma Šilumos ūkio įstatymo pataisomis?

Pirmiausia turėtų būti nustatoma, kurie šilumos gamintojai garantuotų mažiausias įmanomas konkrečiame mieste šilumos kainas. Jeigu jie įsipareigoja metams šilumą tiekti mažiausiomis įmanomomis kainomis, jiems garantuojamas faktinių, tai yra pagrįstų kapitalo sąnaudų apmokėjimas su reguliuojamąja investicijų grąža. Taip būtų išeliminuotas viršpelnio skyrimas seniau pastatytiems objektams, kaip kad vyksta šiuo metu. Taip pat būtų bent metams garantuojama, kad sistemai ir vartotojams reikalingi gamintojai nenutrauks veiklos.

Laimėjusiesiems kas mėnesį vykstančiuose šilumos gamybos aukcionuose atsiranda galimybė pasidengti eksploatacines sąnaudas ir gauti papildomą pelną, jei tik šiluma gaminama pigiau nei kitų gamintojų. Nedalyvavus gamybos aukcione arba pasiūlius aukštesnę nei aukcione galiojanti kainą, netenkama atitinkamos dalies ir investicijų grąžos. Taip konkurencija, skirtingai nei dabar, verstų nuolat dalyvauti aukcionuose ir siekti pelno tik efektyvesnio darbo dėka, išsaugant, o ne pašalinant konkurentus iš rinkos.

Žinoma, siūlomos pataisos nepatinka esamų privačių katilinių savininkams, kurie deda daug pastangų įšaldyti dabartinę tvarką ir užsitikrinti dviženklį pelną, tačiau politikų ir valdininkų pareiga pirmiausia ginti viešąjį interesą ir užtikrinti šildymo prieinamumą Lietuvos žmonėms ne tik mėnesiui ar metams. Bet tam reikia gilintis į problemas, o ne pasiduoti įvairioms vilionėms.

Šilumos tiekėjų asociacija atstovauja šilumos tiekėjams, paprastai tai yra savivaldybių įmonės. Šios įmonės yra ne kas kita, kaip miestų ir rajonų gyventojų turtas. Iš tiesiogiai išrinktų merų žmonės tikisi, kad jų turtas bus išsaugotas ir veiks efektyviai. Kitaip tariant, gyventojai nori, kad jų turtas veiktų jų pačių naudai. Aš, kaip ir kiti merai, kartu su Šilumos tiekėjų asociacija ir toliau ginsime žmonių interesus – tai mūsų pareiga.