Urbanistai sako, kad tokia plėtra turi savo kainą. Kai pirmiausia pastatomi namai, o tik vėliau pradedama galvoti apie gatves, viešąsias erdves ir paslaugas, ištaisyti situaciją tampa gerokai sunkiau.

Buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis tokią teritoriją vadina ne pilnaverčiu miestu, o namų rinkiniu. Jo teigimu, miestas prasideda ne nuo pastatų skaičiaus, o nuo funkcijų, infrastruktūros, bendruomenės ir gyvenimo tarp tų pastatų.

Romainiuose – šimtai namų, bet miesto sistema nesusiformavo

Vertindamas Kauno pastarųjų metų raidą, M. Pakalnis išskiria į miesto pakraščius išaugusias teritorijas. Jose, pasak urbanisto, daug būsto, tačiau trūksta to, kas iš tikrųjų sukuria miestą.

„Ten net gatvių tinklas yra prastas, nerišlus, normaliai nesusiformavo miestas su visa viešųjų erdvių sistema ir paslaugų infrastruktūra, tiesiog nauji miegamieji rajonai, kur mes turime, galima sakyti, butus, bet ne sudėtus vieną ant kito, o šalia vienas kito“, – sako M. Pakalnis.

Problema dar didesnė todėl, kad vėliau infrastruktūrai vietos gali tiesiog nebelikti. Teritorijos jau būna suskaidytos į daugybę privačių sklypų, todėl mokykloms, gatvėms ar viešosioms erdvėms reikalingą struktūrą sukurti tampa sudėtinga.

Architektai siūlo planuoti ne sklypus, o ištisus rajonus

„Archas“ architektas T. Kuleša Kauno priemiesčių problemą mato panašiai. Jo vertinimu, Romainiuose ilgą laiką atskiri sklypai buvo užstatomi namais ir kotedžais, tačiau visas rajonas nebuvo kuriamas kaip vientisa sistema.

„Nes neužtenka vien pristatyti daug ploto – reikia labai daug papildomų dalykų“, – sako architektas.

Tai reiškia ne tik gyvenamuosius pastatus, bet ir magistralines gatves, susisiekimo arterijas, mokyklas, darželius bei kitą socialinę infrastruktūrą.

T. Kulešos teigimu, todėl Kaunui svarbu planuoti didesnes teritorijas iš anksto, o ne spręsti kiekvieno sklypo užstatymą atskirai. Rengiamame Kauno miesto bendrajame plane vienas svarbiausių principų yra koncentracija ir kompaktiškumas. Tai, jo vertinimu, leistų efektyviau panaudoti tiek miesto teritoriją, tiek infrastruktūrai skiriamas lėšas.

Tankinti nereiškia „sukišti“ žmones

Žodis „tankinimas“ dažnai kelia gyventojų nerimą – daugiau pastatų, daugiau automobilių ir mažiau žalumos. Tačiau architektas Gintautas Natkevičius siūlo tankumą atskirti nuo kompaktiškumo.

„Kad miestas būtų patogus, čia ne paties tankio reikia, o kompaktiškumo“, – sako jis.

Svarbu ne vien tai, kiek pastatų stovi teritorijoje, bet ir kas lieka tarp jų – gatvės, parkai, viešosios erdvės, paslaugos.

G. Natkevičius atkreipia dėmesį ir į paradoksą: mažesnis pastatų aukštingumas nebūtinai reiškia daugiau žalumos. Jei teritorijoje leidžiama statyti tik žemus pastatus, norint sutalpinti pakankamai gyventojų jų reikia daugiau ir juos tenka išdėstyti plačiau. Aukštesni ir lieknesni pastatai kai kuriais atvejais leidžia aplinkui palikti daugiau neužstatytos teritorijos.

Išsibarstęs miestas kainuoja brangiau

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius į problemą žvelgia ir iš ekonominės pusės.

Individualių namų bei mažaaukštės plėtros teritorijoms reikia daugiau kelių, inžinerinių tinklų, apšvietimo, automobilių stovėjimo vietų ir kitų infrastruktūros elementų. Kompaktiškesniame rajone šias sąnaudas galima paskirstyti didesniam gyventojų skaičiui.

T. Kuleša atkreipia dėmesį ir į infrastruktūros priežiūrą. Gatvėms, tinklams, apšvietimui ir viešosioms erdvėms prižiūrėti reikia ne tik infrastruktūros, bet ir žmonių bei jų mokamų mokesčių.

„Tik kompaktiškas miestas leidžia jį padaryti gražų, patogų, tvarkingą“, – sako architektas.

Tai nereiškia, kad individualių namų kvartalams Kaune nebelieka vietos. M. Pakalnio teigimu, jų reikia, tačiau svarbu įvertinti, kiek tokios plėtros miestui iš tiesų reikia ir kaip ji organizuojama.

Gyventojui reikia ne tik namo, bet ir gyvenimo aplink jį

Keičiasi ir pačių gyventojų poreikiai. M. Statulevičiaus teigimu, skirtingais gyvenimo etapais žmonės renkasi skirtingai: vieniems individualus namas ir kasdienės kelionės automobiliu tinka, kiti vis dažniau ieško aplinkos, kurioje svarbiausios paslaugos būtų pasiekiamos greitai.

Dalis žmonių šiandien ieško kvartalo, kuris veiktų beveik kaip atskiras miestelis – šalia būtų paslaugos, poilsio, sveikatingumo, vaikų ugdymo ir darbo vietos.

Ilgametės Kauno NT plėtros bendrovės „Centromera“ vadovas Artūras Jurša pastebi, kad per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė ir pats požiūris į gyvenamojo kvartalo kokybę.

„Įsitikinome, kad gyventojai nori patogumo, nori žalumos mieste, nori žolės po langais. Ir jeigu prieš 20 metų vystytojai galvojo tik kaip kuo daugiau išnaudoti žemės sklypo plotą užstatymui, tai dabar jau įsijungia filosofija – ar tikrai daugiau yra geriau“, – sako A. Jurša.

Todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik pastatams, bet ir tam, kas lieka tarp jų – želdynams, poilsio erdvėms bei bendrai aplinkos kokybei.

„Mano namai – mano tvirtovė“ nebepakanka

T. Kulešos teigimu, keičiasi ir pats būsto suvokimas.

„Anksčiau, prieš 20–30 metų, buvo samprata „Mano namai – mano tvirtovė“, – sako jis.

Tačiau šiandien gyvenimo kokybę vis labiau lemia ne tik tai, kas yra už buto ar namo durų. Gatvė, kiemas, parkas ir paslaugos tampa neatsiejama gyvenamosios aplinkos dalimi.

M. Pakalnis atkreipia dėmesį, kad individualaus namo ir privataus kiemo privalumai ne visada kompensuoja kasdienio gyvenimo nepatogumus.

„Viskas šalia namų yra gerai, gamta, paukšteliai čiulba, bet tu tuo nesimėgauji, o su automobiliu vežioji vaikus“, – sako jis.

Gyvenant toliau nuo miesto, šeimai tenka mokėti ne tik už degalus, bet ir savo laiką.

15 minučių miestas – kai kasdienybė pasiekiama pėsčiomis

T. Kuleša gerą šiuolaikinį kvartalą įsivaizduoja kaip daugiafunkcę teritoriją. Joje turėtų būti ne tik gyvenamieji pastatai, bet ir komercija, žaliosios erdvės, aiškiai atskirtos privačios bei viešosios teritorijos.

Tokį požiūrį atspindi ir 15 minučių miesto principas, kai svarbiausias kasdienes paslaugas – mokyklą, darželį, parduotuvę, sporto klubą – žmogus gali pasiekti pėsčiomis.

G. Natkevičius pabrėžia, kad svarbu aiškiai atskirti privatų gyventojų kiemą nuo viešosios miesto erdvės. Taip, jo nuomone, galima suderinti saugią privačią aplinką su galimybe naudotis miesto infrastruktūra.

Kaip vieną iš pavyzdžių architektas mini Vilniaus Paupio kvartalą. Jo nuomone, didelis pastatų tankumas savaime neužkerta kelio jaukiai ir gyvybingai aplinkai.

„Pastatai ten tankiai sustatyti, bet yra jauku“, – sako G. Natkevičius.

Kaunui reikia ne daugiau namų, o daugiau miesto

Ši diskusija ypač aktuali Kaunui rengiant naują bendrąjį planą. M. Pakalnio nuomone, vienas svarbiausių uždavinių – geriau išnaudoti jau urbanizuotas miesto teritorijas ir kartu suvaldyti priemiesčių plėtrą.

Jo teigimu, Kauno centrinėje dalyje gyventojų skaičius ilgą laiką neaugo, nors aplink miestą kūrėsi nauji gyvenamieji rajonai. Todėl verta ieškoti galimybių didinti būsto pasiūlą centrinėje miesto dalyje ir efektyviau panaudoti jau susiformavusių kvartalų vidines teritorijas.

Galiausiai klausimas, ar Kaunui reikia tankėti, nėra vien klausimas apie daugiabučių skaičių. Esminis dalykas – ar kartu su naujais būstais atsiranda gatvės, parkai, mokyklos, paslaugos, viešosios erdvės ir galimybė kasdienį gyvenimą organizuoti ne vien automobiliu.

Kauno priemiesčių patirtis rodo: pastatyti namą dar nereiškia pastatyti miestą.