LVAT teisėjų kolegija priimtoje nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, gali 6 mėnesius neteikti socialinės pašalpos ir kompensacijų ar 6 mėnesiams nutraukti jų teikimą vienam gyvenančiam asmeniui tuomet, kai iš nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančių institucijų gauna informaciją apie piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nelegaliai gautas pajamas ar nelegalų darbą, neteisėtą veiklą, susijusią su pajamų gavimu.

Tačiau iš ginčijamo byloje sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo nutraukta kompensacija, nebuvo aišku, kuri išvardinta prielaida (t. y. nelegaliai gautos ar gaunamos pajamos, nelegalus darbas ir neteisėta veikla, susijusi su pajamų gavimu) buvo konstatuota.

„Taigi, nors sprendime nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, ginčijamas administracinis aktas turi esminių trūkumų, sudarančių kliūtis pareiškėjai suprasti jos atžvilgiu priimto neigiamo sprendimo motyvus, imtis efektyvios galbūt pažeistų savo teisių gynybos, todėl toks sprendimas yra naikintinas“, – rašoma LVAT pranešime.

Tokio LVAT teisėjų kolegijos vertinimo nepakeitė ir Alytaus savivaldybės administracijos teiginiai, jog pareiškėja apie priimtą sprendimą buvo informuota telefonu, taip pat ta aplinkybė, kad atsakovas sprendimo nutraukti kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą motyvus išdėstė teismui (atsiliepime į skundą ir teismo posėdyje).

Tai, kad pareiškėja sprendimo priėmimo faktinį pagrindą bei motyvus sužinojo vėliau, nepaneigia fakto, jog jis neatitinka įstatymų reikalavimų ir tai yra pakankamas, savarankiškas pagrindas tokiam administraciniam aktui panaikinti, rašoma pranešime. Atsakovo paaiškinimai, jog sprendimai nutraukti kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą priimami automatizuotu būdu ir socialinės paramos specialistai turi ribotą galimybę koreguoti tokių sprendimų turinį, kilusiame ginče taip pat neturėjo teisinės reikšmės.

LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.