„Šis projektas suvienijo labai skirtingas bendruomenes – istorikus, dvasininkus, restauratorius, inžinierius, architektus, savivaldybės specialistus ir vietos bendruomenę. Jame persipynė įvairių suinteresuotų grupių patirtys, o kiekvienas sprendimas buvo priimtas su pagarba ir atidumu šios vietos istorijai. Šios tvoros restauravimas – vienas sudėtingiausių ir prasmingiausių Liuteronų sodo projekto etapų. Baigdami darbus atkūrėme ne tik fizinę jos struktūrą, bet ir simbolinę atmintį – vietą, kurioje memorialinės plokštės ir meniniai elementai vėl įgavo savo prasmę“, – sako pranešime cituojama Vilniaus vystymo kompanijos vadovė Laura Joffė.

Netikėtas radinys: unikali XIX a. sieninė tapyba

Kaip pasakojo viena projekto autorių, Vilniaus vystymo kompanijos architektė Julija Musteikytė-Mora, restauravimo metu vienoje iš 13 tvoros nišų aptikta sieninė tapyba.

„Esame gavę dr. (hp) akademikės Rūtos Janonienės įžvalgas, kad tai – itin retas objektas. Lietuvoje iki šiol nebuvo žinoma apie tokio tipo antkapinę paminklinę tapybą. Sprendžiant iš stilistikos, kūrinys datuotinas XIX a. pirmąja puse ir priskirtinas Vilniaus meno mokyklos dailininkui – Jono Rustemo mokiniui arba pačiam profesoriui. Rašytiniuose šaltiniuose analogiškų pavyzdžių nerasta“, – sakė J. Musteikytė-Mora.

Kęstučio Puloko vedama ekskursija Liuteronų sode. „Neakivaizdinio Vilniaus“ nuotr.

Tapyba restauruota ir konservuota pagal restauratorės Audronės Kaušinienės parengtą programą. Siekiant apsaugoti kūrinį nuo vandalizmo ir aplinkos poveikio, jis uždengtas grūdintu stiklu.

Memorialinės plokštės sugrąžintos ant restauruotos tvoros

Šiuo metu ant tvoros ir jos nišose eksponuojamos aštuonios memorialinės plokštės, grąžintos čia iš Rasų kapinių, į kurias buvo perkeltos evangelikų kapinių naikinimo laikotarpiu. Dalis jų iki restauravimo buvo smarkiai apgadintos – sudaužytos, apneštos purvu, daugelį metų stovėjo atremtos į atraminę sienelę senosiose Rasų kapinėse.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ nuotr.

Restauratorė Rūta Glinskytė-Kavaliauskienė atkūrė trūkstamas plokščių dalis, valė, klijavo ir formavo prarastus fragmentus, sugrąžindama joms pirminę geometriją. Remiantis ikonografine medžiaga, indentifikuota autentiška Vagnerių šeimos plokštės vieta – būtent į ją lenta ir grąžinta.

Istorinė ikonografija rodo, kad plokštės kapinių gyvavimo metu buvo kabinamos tvoros nišose, o dalis senųjų perkeltų iš Liejyklos gatvės kapinių buvo įmontuota Didžiosios koplyčios grindyse. Didžioji koplyčia kapinių naikinimo laikotarpiu buvo sugriauta, jos vietoje pastatyti Santuokų rūmai, todėl dabar visas restauruotas plokštes nuspręsta eksponuoti ant tvoros.

Taip pat ant tvoros eksponuojamos naujos granitinės plokštės, ant kurių išgraviruotos iškiliausių šiose kapinėse palaidotų žmonių vardai. Manoma, kad čia iki šiol ilsisi garsus XIX a. chirurgas, Vilniaus universiteto profesorius Johanas Frydrichas Niškovskis, Ievos Simonaitytės mama Etmė Budrienė, gydytojas, filantropas Julijonas Ticijus, lietuvių literatūros vertėja į lenkų kalbą Stefanija Strazdaitė-Jablonskienė, spaustuvės ir knygynų savininkas Teofilis Gliuksbergas ir kt.

Vilniaus vystymo kompanijos ir

„Neakivaizdinio Vilniaus“

nuotr.

Stabilizavo istorinę tvorą: į mūro siūles suleistos hidroizoliacinės medžiagos

Vilniaus evangelikų senosios kapinės nuo XIX a. pradžios buvo apjuostos mūrine tvora. Šiandien šį kapinių kompleksą riboja K. Kalinausko ir V. Mykolaičio-Putino gatvės, o tvora išlikusi tik rytinėje pusėje. Neišlikusios, senosios kapinių tvoros vietas mena architektų parinkta minimalistinė tvora, siekiant, kad Liuteronų sodas būtų atviras ir kviečiantis jame ramiai leisti laiką.

Dalis išlikusios tvoros dabar juosia dabartinės JAV ambasados teritoriją, kita dalis priklauso privatiems savininkams, likusi – Vilniaus miesto savivaldybei.

Rengiant kapinių tvarkymo projektą, dėl ambasados saugumo reikalavimų buvo galima atlikti tik ribotus architektūrinius ir konstrukcinius tyrimus. Tai nulėmė, kad daugelis defektų ir jų priežasčių paaiškėjo tik pradėjus darbus, todėl prireikė papildomų tyrimų ir nenumatytų sprendimų. Dėl šios priežasties atnaujinto Liuteronų sodo atidarymas įvyko dar 2024 m. liepą, o tvoros restauracija baigta po kiek daugiau nei metų.

Drėgmės ir tirpių druskų tyrimai atskleidė pagrindinę konstrukcijos pažeidimų priežastį – perteklinė drėgmė ir druskomis užterštas mūras. Siekiant stabilizuoti konstrukciją, buvo taikyta injektavimo technologija: į mūro siūles suleistos hidroizoliacinės medžiagos, suformavusios vandeniui nelaidų barjerą. Taip pat atkurtas čerpinis stogelis su karnizu, apsaugantis sieną nuo kritulių, palei tvorą įrengta alsuojanti nuogrinda, pagerinanti pamatų vėdinimą ir mažinanti drėgmės patekimą. Tvora padengta sanuojančiu tinku ir, vadovaujantis polichrominiais tyrimais, nudažyta autentiškomis spalvomis.

 

„Neakivaizdinio Vilniaus“ nuotr.

Liuteronų sodo atkūrimą lydėjo daug kliūčių

Pirmosios prie teritorijos už Vilniaus Santuokų rūmų (Vilniaus m. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus) atkūrimo 1993 m. prisilietė architektės Giedrė Miknevičienė ir Marija Nemunienė. Tačiau negavus papildomo finansavimo, darbai sustojo. Vėliau projektą perėmė SĮ „Vilniaus planas“, pakeitusi pavadinimą į UAB „ID Vilnius“.

Tačiau tik 2018 m., gavus Europos Sąjungos finansavimą, užsakyta rengti techninį projektą, remiantis anksčiau sukurtais projektiniais pasiūlymais.

Liuteronų sodo sutvarkymo projektą įgyvendino savivaldybės įmonė UAB Vilniaus vystymo kompanija. Vėliau ties tvoros restauravimo projektu ir realizavimu dirbo jau šios įmonės architektų-projektuotojų, projekto valdymo, statybos priežiūros komandos. Ties projekto priežiūra dirbo ir nuo pradžių jį rengusi architektė Lolita Vileikienė.

Liuteronų sodas papildo centrinės miesto dalies želdynų tinklą, besidriekiantį nuo Vingio parko per Tauro kalną, sujungtą su Pylimo gatvės skverais, Reformatų ir Vingrių skverais. Takų ir formų idėjos, įgyvendintos Liuteronų sode, tęsiamos ir platesnėje Tauro kalno teritorijoje.