Ligoninė – išskirtinis statinys

J. Juozaitienė pabrėžia, jog ligoninės yra specifiniai objektai, kurie turi labai aiškius savo techninius ir funkcinius reikalavimus. Dėl to ligoninė negali veikti bet kokiame pastate. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo būta didžiulio ligoninių poreikių. Dėl to visiškai nemedicininės paskirties pastatai neretai bandyti „išprievartauti“ taip, kad galėtų atlikti tokią funkciją. Dažniausiai tokios praktikos baigiasi nesėkme.

„Jeigu kokie nors kultūros namai ar muziejai yra tiesiog architekto svajonė, tai ligoninės turi higienines, priešgaisrines normas, kurių privalu paisyti. Ligoninės turi tam tikrus scenarijus, kuriuose numatyta, kas kur turėtų būti ir kaip veikti. Ir tie scenarijai keičiasi pakankamai iš lėto, reaguodami į atsirandančias technologijas“, – aiškino pašnekovė.

Ligoninėse reikalavimai visada yra labai griežti. Visų pirma – tai higieniniai ir funkciniai įpareigojimai. Nuo jų tiesiogiai priklauso ir paties projekto išplanavimas. Tik tuo atveju, kai atsiranda naujų aparatų, nusistovėjusioje praktikoje daromos korekcijos. Pavyzdžiui, jos buvo daromos tada, kai atsirado rentgeno aparatai. Jiems reikėjo visiškai atskirtų patalpų, izoliacijos. Lygiai taip pat šiandien kai kuriems aparatams reikia labai konkrečios aplinkos. Juos kuriant numatyta, kokio aukščio, temperatūros turi būti patalpa, kurioje jie stovi. Tai schemos, kurios iš karto apsprendžia daugelį dalykų. Dėl šių priežasčių ligoninės niekada nebuvo ir nebus laikomos architektūriniais šedevrais. Funkcija jose ima viršų prieš formą.

„Ligoninės niekada nesuprojektuosi nesidomėdamas, nenagrinėdamas esamų gerųjų pavyzdžių. Jeigu namas statomas netgi šiek tiek intuityviai, kreipiant didelį dėmesį į žmogaus norus, duodant laisvę fantazijai, tai ligoninėje tam erdvės pakankamai mažai. Manau, tikrai yra ir labai gražių ligoninių, bet tas grožis atsiranda iš puikiai išspręsto funkcionalumo. Vargu, ar rasite barokinę ligoninę. Ligoninė per daug specifinis pastatas. Pro šalį važiuodamas, vargu ar lengvai identifikuosi kultūros namus, bet su ligonine tai gana lengva padaryti“, – dėstė architektė.

Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad ligoninių projektavimo tradicijas be technologijų keičia ir pačios gydymo praktikos pasikeitimai. Pavyzdžiui, dabar dėmesys daugiau kreipiamas ir į psichologinius aspektus.

„Jeigu anksčiau nelabai kam svarbu buvo, kaip atrodo vaikų skyrius, tai dabar jau suprantama, jog reikšmingi ir tokie dalykai, kaip šviesos terapija, erdvių išplanavimas, spalvos. Šie dalykai padeda vaikui jaustis geriau psichologiškai. Tai korekcijos, kurios atsiranda dėl naujų gydymo principų“, – teigė J. Juozaitienė.

Kauno klinikų Traumų ir skubios pagalbos centras. Įstaigos nuotr.

Pašnekovė įsitikinusi, kad gerų rezultatų įmanoma pasiekti tik tada, kai kiekvienas ligoninės skyrius yra formuojamas konsultuojantis su medikais. Būten jis geriausiai žino, ko jam reikia ir kaip būtų patogiausia dirbti. Visgi balansas irgi turi būti. Medikas jokiu būdu nėra architektas. Įvykdyti jų reikalavimus paprasčiausiai ne visada leidžia higienos ar priešgaisrinės normos. Visgi tais atvejais, kai gydytojas detaliai ir realistiškai išaiškina, pvz., kokio operacinio bloko reikėtų, kaip turėtų būti vykdomos procedūros, galima gauti labai vertingos informacijos.

„Kai projektavome „Traumą“ (Kauno klinikų Traumų ir skubios pagalbos centras) pakankamai aiškiai orientavomės į tai, kad stilistiškai ji būtų panaši į senąjį pastatą. Aišku, „Traumai“ irgi buvo labai griežti reikalavimai. Tačiau buvo ir pakankamai daug laisvės. Patirtį labai gerai susirinkti iš įvairių šaltinių. Tarkim, sovietinės normos – tegu dabar jau ir pasenusios, – savo laiku tikrai buvo geros. Verta į jas atkreipti dėmesį. Tuo pačiu labai pravartu pažvelgti į tai, kaip statoma Vokietijoje, kitose Vakarų šalyse“, – kalbėjo architektė.

Jos įsitikinimu semtis tokios patirties mums tiesiog būtina. Visgi mes esame palyginti labai maža valstybė ir projektuojant ligonines tai tampa apribojimu. „JAV ar Vokietijoje yra architektai, kurie būtent ir specializuojasi ligoninių statyboje. Mums sunku išeiti į tarptautines rinkas, o vietoje projektų tikrai nepakanka, todėl pas mus specializuotis neįmanoma. Net ir pati kūrybiškiausia studija niekaip negalėtų sau leisti dirbti tik su ligoninėmis. Mes privalome daryti viską“, – pastebi J. Juozaitienė.

Pašnekovė neslepia, jog architektai neretai vertina ligoninių statybą kaip sunkų ir nelabai įdomų darbą. Juk žurnalinės architektūros pavyzdžių iš jų neišspausi. „Tačiau aš ne visai sutinku. Esu mačiusi tikrai labai įdomių pavyzdžių. Juk architektūra tai ne tik išvaizda. Tai ir funkcija, ir medžiagų parinkimas. Gal meną iš ligoninės ir labai sunku padaryti, bet aš manau, jog tai yra noro ir kompetencijos klausimas“, – įsitikinusi Ministro pirmininko patarėja.

Būtina vizija

Ligoninės nuolatos keičiasi. Keičiasi technologijos, metodologijos. J. Juozaitienė pateikia įdomų pavyzdį. Vokietijoje medicinos įstaigos kuriamos taip, kad labiau primena fabrikus, kuriuose žmonės gydomi konvejerio principu. Tai efektyvu, bet kartu ir šiek tiek per sterilu. Pašnekovė džiaugiasi, jog mūsų ligoninėse vis dar vyrauja požiūris, kad žmogų gydo ne tik peilis ir ne tik tabletės. Labai svarbu ir tai, kaip tu bendrausi su žmogumi, kaip jį paruoši psichologiškai. Jai labai nesinorėtų, kad tokį žmogišką ryšį, einant laikui, ir mes prarastume.

„Mūsų ligoninėse yra tokios aparatūros, su kuria net ir daktarai ne visada moka dirbti. Net jie patys skundžiasi, kad neretai nuperkama kažkas labai modernaus, bet gydytojai paprasčiausiai nėra siunčiami pas įrenginių gamintojus pasimokyti jais naudotis. Kas iš to, jeigu mes turime kažkokį labai modernų tomografą, bet tiesiog nesugebame išnaudoti visų jo galimybių. Tai yra bėda“, – neslepia pašnekovė.

Esama ir kitų, gerokai proziškesnių problemų. Mūsų statiniai per dažnai balansuoja ant higienos normų ribos. Visi norėtume vietoj jų statyti naujas įstaigas, bet tam tiesiog nėra pakankamai pinigų. Todėl be galo ir be krašto tęsiasi remontai.

„Čia esama problemos. Kas iš to nesibaigiančio pinigų kišimo į vos funkcionuojantį daiktą. Aš į tai žiūriu kaip į pinigų švaistymą. Čia tas pats, kas renovuoti namą, kuriame du kambarėliai devynių kvadratų, o virtuvėlė penkių. Kas iš to apšildymo ir sutaupytų išlaidų, jeigu ten neįmanoma gyventi? Lygiai taip pat ir su senomis ligoninėmis“, – kalbėjo J. Juozaitienė.

Žmonių reikalavimai ir norai kinta. Tačiau mes kažkaip nuo jų atsiliekam. Mes, lietuviai, esam tokie žmonės, kurie labai sunkiai ir nenoriai keičiam vietą ir įpročius. Jeigu jau statom namą, tai kokioms trims kartoms. Lygiai taip pat ir su ligoninėmis. Esama kažkokios naujumo baimės.

„Viskas keičiasi. Požiūris keičiasi. Taip privalo būti. Labai gerai, kad išliko supratimas, jog ligoninė – tai nėra tiesiog verslas. Daktaras turi savo žodį, požiūrį. Tačiau kai kas jau pasenę. Tarkim, mūsų narkomanijos, alkoholizmo centrai kažkur nugrūsti, paslėpti. Sovietmečiu juk nebuvo nei girtuoklių, nei meilės, nei sekso. Nereikėjo ir su tuo susijusių patalpų, todėl tokio tipo įstaigos ir nukištos kažkur toli. Kai pamatai, kaip užsienyje atrodo reabilitaciniai centrai, supranti, kaip mes toli nuo to“, – pripažįsta architektė.

Šiandien Lietuvoje turime ir kitą problemą. Nuolat mažėja žmonių, o tuo pačiu sensta ir mūsų visuomenė. Ligoninės rajonuose atsilaisvina viena po kitos. Atsilaisvina, bet nebūtinai užsidaro.

„Mums būtinai reikėtų pagalvoti apie sistemos optimizavimą, bet juk čia kaip mat prasideda lobizmas. Vietiniai pareigūnai kaip mat pradėtų lakstyti po Seimą ir prašyti, kad jų ligoninės neuždarytų. Tačiau mums tikrai reikėtų strateginio požiūrio. Mums būtina apsibrėžti, kiek ir kokio tipo ligonių reikia. Noras žūtbūt išsaugoti tuos didelius, brangius sovietinius pastatus niekur neveda“, – įsitikinusi pašnekovė.

Medicinos sritis kaip niekas kitas vystosi labai dideliais žingsniais. Keičiasi viskas: technologijos, aparatūra, gydymo būdai. Visa tai ir diktuoja pastatų struktūrą, funkcionalumą. Mokytis yra iš ko. Galimybių sukurti kažką tikrai puikaus, panašu, irgi turime. Tačiau tam reikia ryžto, kurio, deja, kartais pritrūkstame. Vis dėlto, jeigu svajojame apie progresą, turėsime jo savyje surasti.

„Man šiek tiek gaila, kad mes amerikietiškėjam. Daromės labiau vartotojai, o ne kūrėjai. Visgi europiečiai visada buvo labiau kūrėjai, o amerikiečiai racionalistai. Mes turime labai didelį bagažą. Jeigu mums pavyks suderinti žmogišką santykį su naujausiomis technologijomis, galėsim gauti labai gerą rezultatą. Tačiau tam reikia labai aiškios vizijos“, – teigė J. Juozaitienė, Premjero patarėja ir architektė.